Lietuvoje skursta kas penktas žmogus. Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė sako, kad šalyje vis dar manoma, kad dėl skurdo kalti patys skurstantieji.

Anot jos, visuomenės polinkis stigmatizuoti nepritekliuje gyvenančius žmones apsunkina galimybes sulaukti valdžios aktyvumo šiuo klausimu, reformų įgyvendinimo, elementarios tarpusavio pagalbos. Klaidingą visuomenės požiūrį didžiąja dalimi nulemia išsilavinimo stoka skurdo klausimu – žmonės ne tik nežino, kaip patenkama į skurdo rizikos grupę ar kaip skurdas matuojamas, bet ir koks yra realus skurstančiųjų skaičius Lietuvoje, kiek iš jų iš tiesų gauna valstybės paramą. Specialistės teigimu, švietimas bene vienintelė išeitis iš uždaro skurdo rato.

Kaip apibrėžtumėte skurdą?

Skurdo apibrėžimų ir matavimo būdų yra labai daug. Lietuvoje paprastai vadovaujamės santykiniu skurdo rodikliu, tad skurdą apibrėžiame per santykį su visuomenėje priimtu gyvenimo lygiu. Skurdas yra susijęs ne tik su pajamų trūkumu, bet ir su kliūtimis naudotis paslaugomis ir įvairiomis galimybėmis, kurios trukdo visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Taigi, skurdo reiškinys yra glaudžiai susijęs su socialine atskirtimi ir pajamų nelygybe.

Kaip tiksliai apskaičiuojama skurdo rizikos riba Lietuvoje? Ir kaip ji keitėsi per pastaruosius kelis metus?

Santykinis skurdas yra susijęs su pajamų nelygybe, tačiau šis neparodo turtingiausių ir neturtingiausių asmenų pajamų skirtumo – santykinis skurdas parodo dalies gyventojų atotrūkį nuo vidutines pajamas gaunančių asmenų gyvenimo lygio. Skurdo rizikos ribai apskaičiuoti yra pasitelkiama mediana. Kitaip tariant, visos gyventojų pajamos (atskaičius mokesčius) yra išdėstomos didėjimo tvarka, surandama vidurinė reikšmė (mediana) ir jeigu žmogus negauna 60% šios medianinės reikšmės, laikoma, jog jis gyvena žemiau nustatytos skurdo rizikos ribos. 2017m. duomenimis skurdo rizikos riba vienam asmeniui buvo 307 eurai. Kadangi skurdui apskaičiuoti naudojame santykinį dydį, šis keičiasi kasmet – pavyzdžiui, 2016m. riba buvo 282 eurai.

Kokios priežastys lemia skurdo didėjimą šalyje?

Visų pirma, mes neturime tikslo mažinti skurdą, todėl jis ir nekinta reikšmingai. Nėra tarpinstitucinio bendradarbiavimo, suvokimo, kad socialinė sritis ir skurdo mažinimas nėra vien Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) reikalas. Tai apima labai daug sričių – švietimo ministeriją, ūkio ministeriją, finansų ministeriją. Kadangi pats skurdas yra labai kompleksinė problema, tad ir jai spręsti reikia kompleksinių priemonių.

Toliau kalbant, mes neturime skurdo mažinimo strategijos. Ji buvo parengta 2000-aisiais metais, dar prieš stojant į ES (kaip vienas iš reikalavimų), bet pati strategija niekada nebuvo galutinai patvirtinta. Taigi, mes nežinome, kokia kryptimi einame, koks mūsų tikslas – tai kaip mes galime pradėti mažinti skurdą? Kiekviena vyriausybė turi savo programą, vienur priemonių skurdo mažinimui numatyta daugiau, kitur – mažiau. Vienam ministrui, galbūt, labiau rūpi bendruomenė ir šeimos, kitam – pensijos. Žodžiu, bendro vaizdo, plano mes neturime, o skaičiai yra kritiniai.

Sakyčiau, kad mes pagaliau priaugom prie bendro susitarimo. Tai nėra lengva, bet yra valstybių, kurios susitaria, pavyzdžiui, Airija. Jie ėmė ir susitarė – dėl skurdo mažinimo strategijos. Tiesiog susitarė kokia kryptimi eis. Lygiai taip ir Lietuvoje reiktų išlipti iš peštynių marškinėlių ir žengti žingsnį – visiems susėsti ir galvoti kaip mes mažinsime skurdą ir keisime situaciją.

Dar labai svarbus yra savivaldybių vaidmuo. Gali priimti pačius geriausius įstatymus, bet tiesiogiai tą politiką įgyvendina savivaldybės. Tad jeigu pati savivaldybė sau nekels tikslo per savo socialines priemones sumažinti skurdą, tai vargu ar kas pasikeis. Pavyzdžiui, 2012 -2014 m. buvo vykdyta socialinės piniginės paramos reforma. Tai pagrindinis tikslas buvo suefektyvinti lėšų panaudojimą, bet nebuvo keliamas tikslas sumažinti skurdą. Reforma vykdoma, bet viskas dėl pinigų, dėl efektyvumo. Įvykdžius reformą paramos gavėjų skaičius sumažėjo. Dalis žmonių dėl ekonomikos pagerėjimo išėjo iš paramos sistemos, bet niekada nebuvo rimtai domėtasi, kas nutiko su žmonėmis, iškritusiais iš paramos sistemos ir ar iš tiesų jie išėjo iš skurdo.

Dar išskirčiau, jog pati mūsų visuomenė skurdą suvokia kaip pačių skurstančiųjų problemą. Lietuvoje skursta kas penktas žmogus, o tai iš tiesų yra labai didelis skaičius žmonių, bet vis dar manoma, kad jie yra patys dėl to kalti. O kadangi „jie patys yra dėl to kalti“, mes, kaip visuomenė, duodam valdžios institucijoms „įrankį“ nieko dėl to nedaryti – „tegul patys skurstantieji savo problemas ir sprendžia“. Tačiau, jeigu pati visuomenė garsiai kalbėtų, jog skurstantieji taip pat yra mūsų žmonės ir mes turime jais rūpintis, nes jie pakliuvo į tą situaciją nesvarbu dėl kokių priežasčių, tai tada atsirastų tam tikras spaudimas, valdžia veiktų ir sprendimai būtų priimti. Apibendrinant, stigmatizavimas irgi labai neigiamai veikia skurdo problemos sprendimą, juk niekas nenori, nepasirenka gyventi skurde…

Ar galima išskirti pagrindines žmonių grupes, kurios susiduria su skurdu?

Taip. Žiūrint pagal amžiaus grupę, labiausiai skurstantys yra pensininkai – 2017 metų duomenimis, iš jų skursta 36 proc. Paminėtina, jog šis skaičius yra ženkliai paaugęs nuo 2016 metų. Kalbant apie kitas grupes, skurstančių vienišų tėvų su vaikais yra – 48,4 proc., daugiavaikių šeimų – 44,3, bedarbių – 61,5 proc. Neraminanti tendencija – jau šeštus metus auga asmenų su negalia skurdo rizikos lygis Lietuvoje.

Naujausi Statistikos departamento duomenys rodo, kad net 35 % neįgaliųjų susiduria su skurdo rizika. Asmenų su negalia skurdo rizikos lygis beveik dvigubai didesnis negu tų, kurie negalios neturi (17 %). Turėdami itin ribotas galimybes dalyvauti visuomeniniame gyvenime bei darbo rinkoje, neįgalieji vis dažniau atsiduria socialinėje atskirtyje ir visuomenės užribyje.

Jūs jau šiek tiek užsiminėte, bet gal galėtumėte detalizuoti, kokia skurdo mažinimo politika šiuo metu egzistuoja Lietuvoje? Kaip Jūs ją vertintumėte? Ir kaip, Jūsų manymu, ji galėtų keistis?

Vadovaujamasi vyriausybės programa, o, kaip minėjau, nacionalinio susitarimo trūksta. Pati programa sudaroma keturiems metams, tad kas bus ateityje, kaip susidėlios prioritetai, programos kryptys, – nežinia.
Kaip jau minėjau, labai trūksta suvokimo, jog skurdo problema yra mūsų visų bendras reikalas – ne tik skurstančiųjų ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri dabar šiaip jau labiau kovoja su skurdo pasekmėmis, ne priežastimis.
Bendrai, yra įsivyravęs mitas, tiek žiniasklaidos, tiek savivaldybių pagalba, kad yra labai daug žmonių Lietuvoje, gaunančių piniginę paramą, bet iš tiesų – ne. Skurstančiųjų Lietuvoje yra beveik 23 proc., paramos gavėjų – 2,7 proc. Ir vidutinė socialinė parama vienam asmeniui yra 65 eurai. Tad tai tikrai nėra tokios didelės pinigų sumos valstybei, kaip daugelis įsivaizduoja. Čia, žinoma, svarbu kalbėti apie švietimą ir paslaugas, kurių stoka neleidžia žmonėms išeiti iš uždaro rato.

Paminėjote švietimą. Neretai jauni asmenys iš skurdo rizikos grupės pasirenka nebesiekti tolimesnio išsilavinimo po mokyklos ir pasirenka emigruoti. Kaip manote ar ilguoju laikotarpiu tokia emigracija gali būti išeitis siekiant išbristi iš skurdo jauniems asmenims?

Manau, kad tai trumparegiškas požiūris. Taip, iš pradžių pagerėja, atsiranda orumo, galios pojūtis, bet ilgainiui kyla klausimas, ar tikrai nori visą laiką dirbti fabrikuose visiškai mechaninį darbą. Švietimo stoka trukdo augti darbo rinkoje, todėl teigiamos emocijos, atsiradusios pradžioje, po kurio laiko nuslūgsta, supratus, jog be aukštesnio išsilavinimo tavo darbo galimybės yra labai apribotos.
Sakyčiau, kad svarbiausia pirma užsitikrinti ugdymąsi, švietimą ir kurti gyvenimą Lietuvoje.

O su kokiomis konkrečiomis problemomis susiduria, būtent, jauni skurstantys asmenys? Kokios priemonės reikalingos, norint efektyviai kovoti su šiomis problemomis?

Jeigu kalbame apie jaunesnį, mokyklinį amžių, tai vaikai iš skurstančių šeimų dažnai turi nepilnavertiškumo jausmą. Labai dažnai girdima, kad ir ta pati maitinimo sistema mokykloje nepasiturinčių šeimų vaikams yra žeminanti – vaikai stovi skirtingose eilėse arba nepasiturintiems žmonėms išdalinamos maisto kortelės, taip išskiriant iš likusiųjų vaikų. Tad toks valstybės negebėjimas oriai suteikti visiškai elementarią pagalbą yra didžiulė problema. Nepasiturintys vaikai ne visada gerai jaučiasi ir pačiose šeimose, nesulaukia tinkamo dėmesio, rūpesčio, tad jie tarsi atsiremia į sieną.
Profesorius B. Gruževskis yra labai gražiai siūlęs, kad visi turėtų turėti vienodas korteles, tiesiog vieną kortelę papildo mokykla ir savivaldybė, o kitų korteles papildo tėvai. Ir tokiu atveju niekas neišsiskiria.

Taip pat, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija 2015 m. atliktas tyrimas parodė, jog egzistuoja koreliacija tarp šeimų, kuriose auga vaikai, finansinės padėties ir švietimo – Lietuvos vaikų, kurių šeimų pajamos priklausė ketvirčiui mažiausias pajamas gaunančių šeimų grupei, pasiekimai sudarė tik 85 proc. pasiekimų vaikų, kurie augo šeimose, pagal pajamas priklausančiose turtingiausiam ketvirčiui. Aišku, išimčių būna, tačiau dažniausiai taip jau nutinka, kad jei vaikas yra iš skurdesnės šeimos, tai jo išsilavinimas ir pasiekimai bus menkesni. Šis ratas užsisuka – jis negauna bendrojo išsilavinimo arba jis būna nepakankamai geras, atitinkamai jis rinksis kitas profesijas, studijas, į kurias paprasčiau, lengviau įstoti, ir taip tas ratas užsisuka. Dėl to švietimo sistema yra be galo svarbi ir skurdo problemą reiktų spręsti jau nuo mokyklos, patiems vaikams suteikti sąmoningumo šiuo klausimu.
Kalbant apie studentus, tai švietimo svarba čia vėlgi atsikartoja tarsi koks leitmotyvas. Tyrimai rodo, kad kuo turi geresnį išsilavinimą, tuo mažesnė rizika įkristi į skurdo riziką.

Užsiminėte, kad patys vaikai tarsi turi suvokti skurdo problematiką. Ar jie pakankamai gauna informacijos, pakankamai yra šviečiami mokykloje apie patį skurdą, kas tai yra?

Manau, kad ne. Ir čia yra pačios visuomenės problema. Visuomenė neturi suvokimo – nežino, koks yra realus skurstančiųjų skaičius, kaip skurdas matuojamas, manoma, kad ekonomikos augimas šalyje savaime sumažina skurdą. Visgi, auganti ekonomika pati savaime be tam tikrų priemonių nesumažina skurdo. Reikia atsikratyti stigmatizuoto mąstymo, ugdyti kritinį mąstymą ir socialinį jautrumą mokyklose. Bendrai kalbant viešojoje erdvėje trūksta analitinės informacijos šia tema.

Tikėtina, jog dar ir dabar švietimas apie skurdą mokyklose pasibaigia pagąsdinimu, jog nesimokantys eis šluoti gatvių – neišanalizavus ir neišdiskutavus nei pačios skurdo problematikos, nei kaip pats švietimas gali padėti tokioje situacijoje.

Dar kalbėjome, kad vaikai iš skurstančių šeimų nenori savęs išskirti, parodyti, kad yra iš tokios šeimos, tad vargu ar jie patys bus linkę prašyti pagalbos. Ar sistema yra pasiruošusi aptikti tokius žmones?

„Neaptikti“ skurstantys vaikai, manau, yra visiškai tipiškas atvejis, deja. Mūsų sistema dažniausiai yra pasiruošusi atpažinti, jeigu tai yra kažkokia socialinė rizika, bet jeigu žmogus tiesiog patenka į skurdą, į sudėtingą situaciją, kai tėvai ilgai neranda darbo arba atsiranda sveikatos problemų, galbūt, slaugomas asmuo šeimoje, kurį prižiūrint tenka atsisakyti darbo, tai sistema dažnai nepagauna šių žmonių. Ir čia jau reikia būti labai proaktyviam, kad gautum kažkokią pagalbą. Tačiau žmonės čia, vėlgi, susiduria su stigma, kad kreipęsi pagalbos jie tarsi taps paramos prašytojais, todėl dažniausiai kreiptis pagalbos jie atsisako. Pati visuomenė įkalina žmones šioje sistemoje, kadangi mes nesame linkę patys prašyti paramos – visada, aišku, yra maloniau kažkam duoti, o ne imti ir prašyti. O taip pat ir jau minėtas nusistatymas, kad skurstantys asmenys yra patys kalti, todėl turėtų savarankiškai kapstytis iš susidariusios padėties. Visa tai nepalieka žmogui išeičių, uždaro jį.

O kalbant apie pačius vaikus, tai jie mato aplinką, suvokia ją, tad jiems irgi sunku, sunku susidoroti su tuo, kad jų šeimoje yra kitaip negu įprasta arba negu buvo. Jie patys tarsi tampa kitokiais, todėl pagalbos taip pat neis prašyti. Čia labai svarbu yra klasės mokytojų įžvalgos, kolektyvas. Per vaikus galima labai daug pakeisti ir spręsti.

Jau šiek tiek užsiminėte, bet gal galėtumėte pratęsti, kaip paprastas pilietis galėtų prisidėti prie skurdo mažinimo?

Visų pirma keisti savo požiūrį. Skursta kas penktas, tai yra didelis skaičius, tad labai lengva atsidurti šių žmonių tarpe – liga, darbo netekimas, slaugomas asmuo – daugybė priežasčių gali būti. Todėl reikia galvoti apie tai, kad skurstantys asmenys yra mūsų visuomenės dalis ir negalima tikėtis, kad tai išsispręs savaime. Visuomenė privalo daryti spaudimą politikams. Pavyzdžiui, dabar artėja rinkimai, tad reiktų kelti tuos klausimus, įpareigoti kandidatus, ypač į savivaldybes, veikti, spręsti problemas, nes tai yra jų klausimas.
Toliau, visada galima eiti savanoriauti arba prisidėti prie NVO imantis kažkokių konkrečių veiksmų padėti žmonėms, turintiems finansinių sunkumų.
Galiausiai, tiesiog padėti šalia esančiam žmogui. Kartais tiesiog reikia nepamiršti, kad yra, galbūt, kaimynas kuriam gali padėti arba, jeigu pats negali padėti, o žmogus pats nepraneša savivaldybei apie savo bėdas, galima paskatinti jį kreiptis arba nueiti kartu su juo. Tiesiog, pastebėjimas žmogaus, kuris yra sudėtingoje situacijoje, nes jis ten, greičiausiai, nėra amžinai, tačiau klausimas, kaip greitai mes jam padėsime, jeigu tik galime.

Daugiau apie skurdą Lietuvoje galite sužinoti pirmąkart Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo pristatomoje apžvalgoje „Skurdas ir socialinė atskirtis Lietuvoje 2018“.

Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Universalio bazinės pajamos – receptas ateičiai?“. Projektą finansuoja Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvos. Interviu išsakomos mintys nebūtinai sutampa paramos teikėjo pozicija.