Pagal profesiją aš esu gydytoja-anesteziologė, puse etato dirbu gimdymo namuose. Dažnai dalyvauju Cezario pjūvio metu, paprastai operacijos būna planinės, pagal sudėtingumą niekuo nesiskiria nuo bendrosios chirurgijos operacijų, vienintelis apribojimas anesteziologijoje – tai atliekama tik epidūrinė anestezija (per kateterį įvedama per nugaros smegenų kamieną, pacientė lieka sąmoninga)

Moterys pasitaiko įvairios, juk mūsų ligoninė vienintelė rajono centre, būna ir alkoholikių, ir benamių, ir narkomanių. Tačiau viena istorija man įsiminė labiau už kitas.

Kartą mums greitoji atvežė kokių 30 metų moterį. Kol jai darė echoskopiją, felčeris mums papasakojo:

— Šios damutės vyras pavydus, neleido į gimdymo namus, sako, nėra čia ko svetimiems vyrams į rankas atsiduoti.

— O jai sąrėmiai jau 8 valandas trunka, vaisiaus širdelė vos plaka, kraujavimas. Bobulė gimdymą priiminėjo, moteris ir išprašė jos, kad greitąją iškviestų, prigąsdino, gal kažkuo.

— Vyrą teko „atjungti“, puolė muštis, taip ir atvežėm gimdyvę.

Ir dabar mes turėjom tokią situaciją: vaikelis ėjo užpakaliuku į priekį, pradingo sąrėmiai, atšoko placenta ir virkštelė buvo du kartus apsivijusi kūdikio kakliuką.

Kūdikio širdelė plakė vos girdimai, hipoksija, gimdymas grėsė mirtimi tiek motinai, tiek ir vaikui. Minutės buvo suskaitytos.

Gimdyvė buvo sąmoninga.

Aš pastačiau kateterį į nugaros smegenų kamieną ir įvedžiau preparatą. Bet nuskausminimas gali prasidėti tik po 20 minučių.

Mes su chirurgu paėjome į šoną, aš turėjau beprotišką mintį:

— gelbėkime kūdikį, — sakau, –  juk 100% mirs, kol sulauksim anestezijos.

— Baudžiamoji atsakomybė gresia, supranti?! — sako jis.

Mes patraukėme pečiais, grįžome prie stalo ir aš griežtai klausiu pacientės:

— Anestezija suveiks po 20-ies minučių, iki to laiko nebebus ko gelbėti.

— Mes galim pradėti operaciją dabar, nelaukiant anestezijos, ir įsitikinę, kad išgelbėsim ir jus, ir kūdikį.

— Jūs sutinkate, kad pradėtume operaciją be narkozės?

Ji linktelėjo man, aš linktelėjau chirurgui. Mes pririšome ją diržais prie stalo, chirurgas paėmė skalpelį ir padarė pirmą pjūvį – nuo bambos iki gaktikaulio.

Moters skruostais ėmė bėgti ašaros, ji atmetė galvą atgal ir mes išgirdome suspaustą riksmą.

Bet ji net nepajudėjo, bijodama pakenkti kūdikiui. Operacija vyko toliau…

Pakilo gimdyvės kraujospūdis ir sutankėjo pulsas. Gydytojas užsakė jos grupės kraujo ir tęsė, o vargšė mama vis dejavo ir kentė, kentė…

Chirurgas ištraukė vaikelį, nuvyniojo virkštelę nuo kakliuko, suspaudė ją, ir atidavė neantologui, ir mes išgirdome pirmą kūdikio riksmą.

Moteris nusišypsojo iš džiaugsmo ir palengvėjimo, mes tęsėme operaciją, dabar reikėjo užsiūti pjūvį.

Pradėjo veikti anestezija, ir mes baigėme operaciją be komplikacijų.

Tai buvo ryškiausias motinos herojiškumas. Po dviejų savaičių ją su dukrele išrašė, o savo vyrą ji padavė į teismą, kad jis neleido jai vykti į gimdymo namus.

Ir teismą ji laimėjo.