Gyvuoja legenda, kad kiekvieną iš mūsų kartą gyvenime aplanko Dievas. Jis gali pasirodyti bet kokiu pavidalu – sušlapusio kačiuko, senolio, vargšo – ir mūsų likimas susiklostys priklausomai nuo to, kaip mes pasielgsime to susitikimo metu…

Gyvuoja tokia pasakėčia:

Gyveno kartą žmogus. Ir turėjo jis tris svajones: turėti gerai apmokamą darbą, vesti gerą gražią merginą ir… tapti žinomu visame pasaulyje.

Gyvenimo eigoje su juo nutikdavo daugybė istorijų. Mes papasakosim apie tris iš jų: šaltą žiemos rytą jaunas vyras skubėjo į darbo pokalbį žinomoje įmonėje.

Iki susitikimo liko 5 minutės, o jam dar reikėjo nubėgti visą kvartalą. Staiga, prieš jį paslydo ir nukrito senyvo amžiaus žmogus.

Mūsų herojus pažiūrėjo į vyrą, nusprendė, kad tas girtas ir, neištiesęs rankos, nubėgo toliau. Laimei, jis laiku spėjo į pokalbį. Deja, svajonių darbo jam nepasiūlė.

Šiltą vasaros vakarą žmogus vaikščiojo po miestą. Pastebėjęs gatvės artistų grupę, jis sustojo pasigrožėti pasirodymu. Žiūrovų buvo nedaug, bet pjesė buvo linksma ir įdomi.

Pasibaigus pasirodymui, pasigirdo aplodismentai ir žmonės pradėjo skirstytis. Mūsų žmogus taip pat pasisuko eiti, kai kažkas nedrąsiai prisilietė prie jo peties.

Tai buvo pagrindinė pjesės veikėja, senolė-juokdarė. Ji paklausė, ar jam patiko spektaklis, ar jis patenkintas aktorių vaidyba. Tačiau žmogus nepanoro kalbėtis, susiraukęs nusisuko ir nuėjo namo.

Lietingą rudens vakarą žmogus skubėjo iš draugo gimtadienio namo. Diena buvo sunki ir jis svajojo kuo greičiau išsimaudyti vonioje ir užmigti šiltuose, minkštuose pataluose. Staiga, jis išgirdo kažkieno duslų raudojimą.

Tai verkė moteris. Ji sėdėjo ant suoliuko prie mūsų herojaus namo. Ji buvo viena, neturėjo skėčio ir tik plonos striukės gobtuvas saugojo ją nuo lietaus. Pastebėjusi mūsų herojų, ji paprašė pagalbos. Kažkas nutiko jos šeimoje ir ji labai norėjo su kuo nors nuoširdžiai pasikalbėti.

Žmogus susimąstė, jo vaizduotėje išryškėjo vonia ir lova, jis sumurmėjo, kad yra užsiėmęs ir suskubo prie laiptinės.

– Žinai, aš nugyvenau nelaimingą ir nevykusį gyvenimą. Turėjau tris svajones, iš kurių ne viena neišsipildė. Kaip gaila…

– Hm… Drauge mano, aš padariau viską, kad tavo svajonės išsipildytų, tau tereikėjo ištiesti ranką, atmerkti akis ir sušildyti širdį.

– Apie ką tu? – Ar pameni žmogų, žiemą parkritusi slidžiame kelyje? Tuoj aš parodysiu šį vaizdą…

Ar pameni seną juokdarę, kuri po gatvės pasirodymo priėjo prie tavęs su klausimu? Tai buvo jauna graži aktorė, pamilusi tave iš pirmo žvilgsnio. Jūsų laukė laiminga ateitis, vaikai, neužgęstanti meilė. Viskas, ką tau reikėjo padaryti – atmerkti akis.

Ar pameni moterį, verkusią prie tavo namo? Buvo lietingas vakaras, ji buvo permirkusi kiaurai nuo lietaus ir ašarų…Tai buvo žinoma rašytoja. Ji išgyveno šeimyninę krizę ir jai labai truko dvasinio palaikymo. Jeigu būtum ją sušildęs savo bute, išklausęs ir nuraminęs, ji būtų parašiusi knygą, kurioje papasakotų apie tą atvejį. Knyga taptų žinoma visame pasaulyje ir tu kartu su ja, nes pagrindiniame puslapyje autorė būtų nurodžiusi žmogaus, įkvėpusio ją parašyti knygą, vardą. Viskas, ko iš tavęs tada reikėjo – tik nedidelės kibirkštėlės tavo širdyje.

Žmogus atsiduso ir nuėjo menulio taku į žvaigždėtą tolį…

Moralas: klausykite pasaulio, jis suteikia galimybes. Reikia ne tik mokėti prašyti pagalbos, bet ir oriai ją priimti.

Šaltinis