Septyniolikmetė Juliane Koepcke matė, kaip jos mamą galinga jėga išsiurbė lauk iš skrydžio metu subyrėjusio lėktuvo. O po kelių minučių ji taip pat iškrito iš orlaivio, tačiau per stebuklą liko gyva, pasakoja news.com.au.

Skrydžio metu paauglė nelabai jaudinosi dėl už lango siaučiančios audros, tačiau kartu su ja iš Peru sostinės Limos į Pukalpos miestą Amazonijos atogrąžų miškuose skridusi mama ėmė šiek tiek nerimauti.

„Man tas nepatinka“, – pasakė merginos mama, kai lėktuvą ėmė smarkiai kratyti. Moteris su dukra skrido į Pukalpą, kad per 1971 metų Kūčias susitiktų su Juliane tėvu Hansu-Wilhelmu. Vokiečių šeima gyveno Peru, kur Hansas-Wilhelmas ir jo žmona Maria dirbo zoologais ir atokioje vietovėje tyrinėjo atogrąžų miškus. Prieš skrydį Juliane dalyvavo savo mokyklos baigimo šventėje.

Tuomet ji dar nė nenumanė, kad per audrą lėktuvas smigs žemyn ir kad ji vienintelė išgyvens lėktuvo katastrofą.

„Tai pabaiga. Viskas baigta“

508-uoju reisu skridusiame Peru nacionalinių avialinijų LANSA lėktuve „Lockheed L-188A Electra“ buvo 91 žmogus. Orlaivį per audrą smarkiai kratė ir keleivių bagažas, įskaitant ir kalėdines dovanas, tiesiog šokinėjo po lėktuvo saloną.

Staiga į lėktuvą trenkė žaibas, ir šis užsidegė. Tuomet Juliane tikrai išsigando. „Mes su mama laikėmės už rankų, tačiau negalėjome ištarti nė žodžio. Kiti keleiviai ėmė verkti ir šaukti, – 2012 metais duodama interviu BBC sakė Juliane. – Po maždaug dešimties minučių pamačiau labai ryškią šviesą prie lėktuvo variklio kairėje.“

„Mano mama labai ramiai pasakė: „Tai pabaiga. Viskas baigta“. Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos išgirdau iš jos lūpų“, – sakė Juliane.

Vėliau ji sužinojo, kad amerikiečių gamybos turbopropelerinis lėktuvas nebuvo pasirengęs atlaikyti ekstremalią turbulenciją. Lėktuve įsiliepsnojus gaisrui, nulūžo sparnas, lėktuvas ėmė byrėti ir kristi nosimi žemyn į apačioje buvusias džiungles.

Visi 86 keleiviai ir šeši įgulos nariai buvo pasmerkti žūti. Keli žmonės buvo tiesiog išsiurbti iš ore byrančio lėktuvo.

„Girdėjau be galo didelį variklio garsą ir žmonių riksmus, staiga lėktuvas ėmė labai stačiai kristi, – 2010 metais žurnalui VICE pasakojo Juliane. – Ir staiga viskas nurimo. Buvo neįtikėtinai tylu, palyginti su prieš tai buvusiu garsu. Girdėjau tik vėją ausyse. Vis dar sėdėjau kėdėje prisisegusi. Mano mama ir šalia sėdėjęs vyras iškrito iš savo kėdžių. Aš kritau. Tai labai aiškiai supratau. Aš labai sparčiai kritau. Apačioje mačiau mišką. Tarsi „žalią kalafiorą, tarsi brokolį“. Taip vėliau jį apibūdinau.“

Maždaug 2987 metrų nukritusi paauglė atsidūrė ant žemės Amazonijos džiunglėse. Vėliau spėliota, kad veikiausiai trijų kėdžių eilė, kurios viduryje ji sėdėjo, o iš abiejų šonų vietos buvo tuščios, sušvelnino jos kritimą, todėl ji ir išgyveno. Nukritusi mergina prarado sąmonę ir atsipeikėjo tik kitos dienos rytą – Kalėdų rytą.

Kova už išgyvenimą

„Patyriau rimtą smegenų sukrėtimą, todėl negalėjau atsisėsti. Mano akis buvo sutinusi, – apie tą akimirką, kai atsipeikėjo, žurnalui VICE pasakojo Juliane. – Gulėjau po savo lėktuvo kėde, tačiau nebebuvau prisisegusi. Mačiau šiek tiek miško ir šiek tiek dangaus. Žinojau, kad išgyvenau lėktuvo katastrofą. Dėl smegenų sutrenkimo ir šoko suvokiau tik esminius dalykus. Apie save negalvojau. Labai nerimavau, kur buvo mano mama.“

Juliane prireikė pusdienio susiimti, atsistoti ir pavaikščioti. Prisiminusi esminius išgyvenimo dalykus, kurių ją mokė tėvas, ji susirado upelį ir nuėjo palei jį. Ji buvo rimtai sužeista: lūžęs raktikaulis, patemptas stuburas, skilęs smakras, ant rankos buvo įpjovimas, taip pat jai buvo įplyšę kelio kryžminiai raiščiai.

Dėl staigaus slėgio pasikeitimo, kai ji iškrito iš lėktuvo, jos akyse susproginėjo kapiliarai, todėl ji atrodė, kaip „zombis iš siaubo filmo“.

Juliane Koepcke© Vida Press Tačiau mergina sugebėjo eiti ir ieškoti pagalbos. Gyvybę jai palaikė maišelis saldainių, kuriuos ji rado tarp lėktuvo nuolaužų. Ketvirtą dieną ji aptiko kitų lėktuvo keleivių palaikus.

„Aptikau lėktuvo kėdžių eilę, kuri buvo tiesiog įsigręžusi į žemę, – pasakojo Juliane. – Smūgio, matyt, būta tokio stipraus, kad ji per kokį metrą buvo sulindusi į žemę. Trys tose vietose sėdėję žmonės veikiausiai žuvo iš karto. Tai buvo siaubinga akimirka.“

Mergina sakė pamačiusi moters pėdas, nukreiptas į dangų, ir pamanė, kad tai jos mamos kojos. Netrukus išvydo, kad kojų nagai lakuoti, o jos mama niekada nesilakavo kojų nagų.

Juliane toliau ieškojo pagalbos džiunglėse ir stengėsi nenutolti nuo upės. Ji kentė siaubingą karštį ir lietų. Laimei, ji gerai pažinojo Amazonijos džiungles – per tėvų darbus. Tačiau sąlygos buvo siaubingos. Vienu metu ji suvokė, kad musės jos žaizdoje padėjo kiaušinėlių, ir iš jų po oda išsirito dešimtys kirmėlių, pragraužusių odoje skylę.

Po dešimties dienų ji upėje aptiko motorinę valtį su dyzelino kanistru. Ji dyzelinu dezinfekavo žaizdą ir sunaikino daugumą kirmėlių. Juliane taip pat rado nedidelę trobelę, kur išbadėjusi ir išsekusi mergina prisiglaudė. Būtent čia, praėjus vienuolikai dienų po lėktuvo katastrofos, ją aptiko keli vietos darbininkai.

Jie davė merginai maisto, aptvarstė žaizdas ir nugabeno į ligoninę, kur ji galiausiai susitiko su savo panikos apimtu tėvu. „Jis beveik negalėjo kalbėti ir pirmosiomis minutėmis mes tiesiog buvome apsikabinę, – BBC pasakojo Juliane. – Kelias kitas dienas jis karštligiškai laukė žinių apie mano mamą. Sausio 12 d. buvo rastas jos kūnas. Vėliau sužinojau, kad ji taip pat išgyveno katastrofą, tačiau buvo labai sunkiai sužeista ir negalėjo pajudėti. Ji mirė po kelių dienų. Man baisu ir pagalvoti, kokios buvo jos paskutinės dienos.“

Peru tyrėjai nustatė, kad lėktuvo katastrofa įvyko „nepaisius perspėjimų dėl atšiaurių oro sąlygų“. Veikiausiai pilotai jautė spaudimą neatsilikti nuo grafiko kalėdiniu laikotarpiu. Vėliau Juliane pasekė savo tėvų pėdomis ir studijavo biologiją. Ji tapo žinduolių specialiste. Ji ištekėjusi ir gyvena Vokietijoje. Pietų Amerikoje ji tapo tikra garsenybe ir sulaukė šimtų laiškų iš nepažįstamų žmonių. Pagal jos istoriją buvo sukurtas meninis ir dokumentinis filmas.

Tačiau pati moteris sako, kad patirtą traumą sunku pamiršti. „Žinoma, kad ilgą laiką, ne vienerius metus, sapnavau košmarus. Taip pat gedėjau savo mamos. Mane persekioja klausimas, kodėl vienintelė išgyvenau. Jis visuomet mane persekios“, – sakė Juliane.

Šaltinis: www.delfi.lt