Ana Kirjanova žinoma, kaip viena geriausių Rusijos psichologų. Tuo pačiu, daugelis ją pažįsta ir kaip televizijos programų vedėją, rašytoją, straipsnių autorę, netgi poetę. Šiandien mes nusprendėme pasidalinti su jumis vienu Anos Kirjanovos internetiniu postu, kur kalbama apie „nemeilę“.

Nemeilė – tai, kai negalima trukdyti. Kalbėti, juoktis arba norėti apsikabinti. Negalima pasakoti apie savo pergyvenimus – nes tai kvailystės, o ne pergyvenimai. Negalima kažko paprašyti – reikia suprasti, kad dabar sunkus laikas. Ir iš viso,kam tau tai? Negalima tikėtis pagalbos, suaugę žmonės turi savarankiškai susitvarkyti. Netgi,jei jiems penkeri. Tai jau solidus amžius. O jei trisdešimt penkeri – tai jau iš viso senatvė. Ir nėra čia ko taip puoštis tokiame solidžiame amžiuje.

Nemeilė – kai nelabai bara, bet ir nepagiria. Nepastebi. Kai nepatogu valgyti prie artimo žmogaus – jis gali pasakyti, kad tu daug valgai. O tavo gamintą maistą suvalgys, ir nieko nepasakys. Ir nepastebės pastangų, kai susitvarkysi ir gėlių į vazą pamerksi. Nemeilė – kai nieko negalima. Kai erzini, trukdai, lendi, kalbi nesąmones, rauni stogą, sėdėk ramiai kampelyje ir lauk, kada tave išves pasivaikščioti. Ir nekauk, nezirzk, neverk – ramiai sėdėk ir lauk. Kai neužstoja ir sako : pats kaltas! – tai yra nemeilė.

Kai nieko nedovanoja – nemeilė. Kai gaila pinigų tau – tai nemeilė. Tai ne neapykanta. Tai kartais dar blogiau, nes neapkenčia už kažką, iš pavydo, pavyzdžiui. Ir galima išeiti, arba duoti grąžos. O nemyli – tiesiog šiaip. Nors sako : „taip, aš tave myliu, tik atsikabink, ir vėl tu tą patį!“. Štai tas ir yra nemeilė. Ir nuo jos mirštama. Ypač senukai ir vaikai, ir šunys. Ir suaugę žmonės, kurie yra bejėgiai ir jautrūs. Nemeilė daro žmogų baukščiu, nerangiu, droviu ir negražiu; jis bijo viską sugadinti, sutrukdyti, sunervinti… Čia jau nieko nepadarysi: jei yra jėgų – reikia išeiti, nors ir su ryšulėliu per petį. Arba bent jau aiškiai įvardinti – tai – nemeilė. Ne meilė.