Mirtis – tema, kuria kalbėti nėra smagu, tačiau neišvengiamai kiekvienam ateina laikas su ja susidurti. Gediminui Norkui mirtis visai nebaisi, jau šešiolika metų tanatopraktiku dirbantis marijampolietis su ja susiduria kone kasdien.

Aukšto lygio specialistas sugeba atkurti avarijose stipriai sudarkytus mirusiųjų veidus, kitas kūno dalis ir paruošti kūną taip, kad artimiesiems išliktų gražus prisiminimas.

Vyras dirba per du darbus – ruošia kūnus laidojimo namuose „Sustojęs laikas“ ir atlieka teismo ekspertizes. Pasak Gedimino, darbo jis turi užtektinai, kartais net ir per daug.

Balzamuoja kūnus

Paklaustas, kodėl pasirinko tokį specifinį darbą, Gediminas prisipažįsta, kad tai nutiko visiškai atsitiktinai: „Tuo metu buvau bedarbis, surasti darbą nebuvo lengva, nes buvau 50-ties.

Laikraštyje pastebėjau darbo skelbimą ir netikėtai tapau tuo, kuo esu šiandien. Iš pradžių buvo sunku, tačiau laikui bėgant pripratau prie tokio darbo specifikos, tai tapo kasdienybe, dabar ramiai dirbu, padedu žmonėms, tenkinu jų lūkesčius.“

Šiandien Gediminas visiškai nesureikšmina šio darbo specifikos. Pasak vyro, kiekvieną darbą reikia atlikti sąžiningai, laiku ir kruopščiai: „Labai gerai pamenu savo pirmąją dieną, kaip tyčia, papuolė labai sudėtingas atvejis. Kūnas buvo stipriai apiręs, parėjus namo po darbo nenorėjau į maistą net žiūrėti, tik kritau į lovą.“

Laikui bėgant vyras išmoko viską palikti už namų durų: „Viską veju į šoną, jei mintys ir būna, tai tik apie tai, kaip dirbti su sudėtingesniais atvejais. Pavyzdžiui, jei objektas yra po traumų ir jį reikia „surinkti“, tada dažnai suku galvą, kaip ir ką padaryti, kad kūnas karste atrodytų išvaizdžiai.“

Pakeisti kūno skysčius – išsiurbti kraują, pripildyti balzamo, visa tai specialistui yra visiškai įprasta: „Balzamavimas yra kūno irimo sustabdymas, apirusį kūną atstatome į pradinę padėtį, o sveiką kūną apsaugome nuo irimo.

Sutvarkome kūną, kad artimieji galėtų atsisveikinti ir prisiminti mirusįjį gražiai. Prisiminimuose išlieka gimimo valanda ir mirties valanda, jei žmogų šarvoja gražų, tai artimiesiems ir išlieka gražus prisiminimas.“

Balzamavimas neleidžia kūnui mėlynuoti, neirti, neskleisti kvapo, Gediminas prisiima atsakomybę ant savo pečių ir kūną paverčia išvaizdžiu: „Pagal reikalavimus, kūną turime balzamuoti ne ilgiau nei tris valandas. Jei viršiji tris valandas, reiškia, nesi išmokęs balzamuoti.

Yra tekę balzamuoti kūną, kurio net nebuvo įmanoma rengti, tačiau balzamavę, sustabdėme irimą, kūnas neskleidė kvapo. Taip pat buvo ir taip, kad teko kūną laikyti ilgiau nei mėnesį, tačiau balzamuotas jis atrodė lyg ką tik numiręs.“

Reikia potraukio

Pasak specialisto, balzamuotas sveikas kūnas gali išsilaikyti iki dešimties dienų: „Laidojimas užtrunka apie tris paras, todėl balzamuotas kūnas tikrai nepradės irti.“

Balzamavimo meno Gediminą mokė vokiečių specialistai: „Išmokome labai daug, pusę dienos sėdėdavome paskaitose, o kitą dienos dalį praleisdavome lavoninėje.“

Dažniausiai specialistas kūną balzamuoja porą valandų: „Tačiau būna, kad kūnas sumaitotas, atskiromis dalimis, tuomet tenka kruopščiai siūti, viską atstatyti.

Šiam darbui reikia ne tik įgūdžių, bet ir potraukio. Turiu kolegų, kurie dirba šį darbą ilgai, tačiau vis vien nesigaudo ir nesiorientuoja. Jei žmogus nori ir mėgsta dirbti savo darbą, tada viską padarys itin kruopščiai ir atsakingai.“

Taip pat šis darbas gali būti ir pavojingas: „Dirbdami ne visada žinome ar mirusysis sirgo užkrečiamomis, ar infekcinėmis ligomis, todėl visada yra rizika užsikrėsti įvairiomis ligomis.“

Tačiau sudėtingų atveju Gediminui pasitaiko kone kasdien: „Visų tikrai neišvardinsiu, dažniausiai būna skenduoliai, apirę kūnai su atsisluoksniavusia oda, kūdikiai arba nėščios. Labai sunku, kai žmogus sirgęs cerebriniu paralyžiumi, nes tada nieko nepataisysi. Įvairių atvejų esu turėjęs, stengiuosi padaryti viską, ką galiu geriausiai.“

Kai pavyksta padaryti viską be priekaištų, tuomet ir pačiam Gediminui būna gera, ir žmonės dėkoja, o tokius atvejus jis pamena ilgai.

Paklaustas, ar vadovaujasi papročiais ar prietarais, Gediminas tik nusijuokia, tačiau prisipažįsta, kad jo kolegos nevengia uždegti žvakelės ant stalo: „Aš tokių dalykų nepripažįstu, yra žmogaus kūnas, kuriame laikosi siela. Siela išėjo – kūnas liko tuščias, nemanau, kad reikia kažkokių prietarų laikytis.“

Mirusiųjų norai

Nors tonatapraktiku vyras dirba daugybę metų, tačiau vis dar sulaukia įvairių nuomonių: „Būna visokių nuomonių, būna pasityčioja, bet aš nekreipiu dėmesio, žinau, kad mano darbas yra garbingas ir žmonėms darau gerą, o visa kita man nesvarbu.“

Vyras pasakojo, kad per tuos ilgus darbo metus buvo nutikę įvairių atvejų, yra gavęs įvairių pageidavimų, būna, kad žmonės prieš išeinant ir patys pasirūpina savo išvaizda: „Esu gavęs testamentą su įdėtomis šukomis, lūpdažiais, kvepalais ir buvo rašoma, kad šukuočiau tik su tomis šukomis, dažyčiau tik tais dažais, o kas liks, galiu pasilikti sau.

Tokie atvejai man labai patinka, žinau, kokios žmogus spalvos nori, kaip sušukuoti plaukus ir pačiam ramiau, nes padariau, kaip mirusysis pageidavo.“

Taip pat ne tik mirusieji, bet ir artimieji stengiasi pasirūpinti išėjusiojo išvaizda: „Buvo atvejis, kai atėjo pas mane su plaukų dažais ir prašė nudažyti žilos senolės plaukus. Tačiau atsisakiau, nes pas mirusįjį kinta jo pH ir chemija gali skirtingai sureaguoti, todėl rizikuoti nenorėjau.“

Pasak vyro, jei yra užsakymas, nesvarbu, ar sunku, ar lengva, viską reikia padaryti gerai, greitai ir kokybiškai.

Savo darbui atsidavęs vyras teigė, kad tikrai nieko nebijo ir košmarų jam netenka sapnuoti. Pasak Gedimino, košmarus sapnuoja tik blogą darantys žmonės, o jis daro tik gerą ir jokie blogi sapnai jo neliečia.

www.tv3.lt