Ankščiau ar vėliau tėvams reikės jūsų palaikymo. Ir tada jums teks pasirinkti: patiems suteikti pagalbą ar perkelti atsakomybę kitiems. Žinoma, antrasis variantas daug paprastesnis. Tačiau ar jūs pasiruošę atsikratyti artimais žmonėmis, kurie visą jūsų vaikystę apgaubė jus meile ir rūpesčiu?

„Vyras atvedė savo seną tėvą į restoraną, kad pavaišintų skania vakariene. Tėvas buvo labai senas ir silpnas.“

Kai jis valgė, maisto gabalėliai krito jam ant marškinių ir kelnių. Žmonės salėje nusukdavo žvilgsnius arba žiūrėdavo su pasibjaurėjimu. Sūnus buvo ramus.

Pasibaigus vakarienei, sūnus atsargiai padėjo tėvui atsistoti ir nuvedė į tualetą. Ten jis nuvalė tėvo marškinius ir kelnes, nuprausė jį, su meile sušukavo žilus plaukus ir padėjo užsidėti akinius.

Sugrįžus į restorano salę, juos pasitiko beveik visiška tyla.

Vienintelis dalykas, kurį buvo galima išgirsti – nepatenkintas šnibždėjimas apie tai, kaip galima taip elgtis viešoje erdvėje, mėtyti maistą ir gadinti kitiems apetitą. Sūnus pašaukė padavėją, norėdamas apmokėti sąskaitą. Jis atsiskaitė ir jau išeidinėjo su tėvu iš restorano, kai nuo vieno iš staliukų staigiai pakilo senyvo amžiaus žmogus ir sušaukė:

„Panašu, kad jūs kai ką palikote!»

Sūnus apsidairė, pasitikrino kišenes ir atsakė: „Ne, mes nieko nepalikome.“

Tada vyras tarė: „Jūs palikote kai ką kiekvienam sėdinčiam šioje salėje! Jus palikote pamoką kiekvienam sūnui ir dukteriai bei viltį kiekvienam tėvui!“

Staiga, žmonės salėje nutilo. Kiekvienas pajautė gėdą už tai, kad teisė šiuos žmones – tėvą ir sūnų.

Juk didžiausia garbė, kurią jums gali padovanoti gyvenimas – tai galimybė rūpintis pasenusiais tėvais – tais žmonėmis, kurie atidavė jums savo laiką, sveikatą ir pinigus. Jie verti didžiausios mūsų pagarbos. VISADA.

Šaltinis