Visuomet pasipuošusi šypsena, kupina daugybės planų ir idėjų bei turėjusi svajonę kopti į kalnus – tokia Ieva visuomet išliks jos tėčio Tomo Paužolio atmintyje. Tik dabar ji šypsosis vien iš nuotraukų, kurios yra vienintelis likęs atsiminimas apie dukrą, kuri kartu su dar dviem alpinistais žuvo Sakartvele, kopdama į kalnus.

Šiandien vienintelė šeimos paguoda, kad Ievos – dukros, sesers, draugės – kūnas jau pakeliui į Lietuvą ir jie galės paskutinį kartą tinkamai atsisveikinti.

O tai, kas nutiko kalnuose, ten ir liko, juk niekas negali atsukti laiko atgal. Iš nuotraukų su šypsena žvelgiančiai Ievai tebuvo 23-eji, tačiau jos ir dar dviejų alpinistų iš Lietuvos gyvybes pasiglemžė kalnai – keliama versija, kad jau beveik pasiekę Kaukazo kalnuose esančią Tetnuldžio (4869 m) viršūnę, jie visi nugarmėjo nuo skardžio.

„Vieni svajoja sėdėti ant sofos ir žiūrėti į televizorių, kiti svajoja užkopti į kalną. Skirtingi žmonės – skirtingos svajonės.

Kas nutiko – nutiko, viskas, kaltų nėra. Ši paslaptis liko kalnuose. Tik jos niekada nebepamatysime, nežinia, ar atidarysime karstą, gal geriau ją prisiminti tokią, kokia buvo“, – graudindamasis sako dukros netekęs biržietis.

„Dabar, tikriausiai, Ievutei lengviau“

Tėtis patikino, kad pirmadienį kūnai išgabenti Lietuvos link, jei viskas eisis, kaip priklauso, jau rytoj turėtų sugrįžti į gimtinę. Tik jis sako nežinantis, ar dar atidarys karstą ir išvys savo dukrą. „Aš neįsivaizduoju, ką parveš, kokiame stovyje yra kūnai…

Tikriausiai, iš karto važiuosime prie Kėdainių, atsisveikinsime ir iš karto kremuosime, o atsisveikinimą planuojame kitą savaitgalį. Jeigu urna namie stovės, galime ir palaukti, kad nebūtų bėgimo greitai kremuoti, greitai atsisveikinti ir palaidoti.

Kas įvyko kalnuose, tas įvyko, bet sunkesnė būtis dabar – ji atvažiuos, o jos pamatyti vis tiek nebegalėsime… Marius Pulkauninkas atpažino kūnus, pasakė Mindaugo (Leskausko, kartu kopusio alpinisto – aut. past.) broliui, kad veidas sužalotas. Užklausiau jo, kaip Ievutė, jis tik pasakė: „Dabar, tikriausiai, Ievutei lengviau“.

Bandysime paskambinti, paklausti, ar galėsime atidaryti karstą, ar geriau nereikia, ar paliesti, apkabinti dar galima, ar jau ne…“, – ašarų nesulaiko tėtis. REKLAMA Šis kopimas Ievai tebuvo antrasis – pirmąjį kartą ji taip pat išsiruošė į Sakartvelą, kur įkopė į Kazbeką.

Tik šeimai apie šią avantiūrą papasakojo tik sugrįžusi namo, gegužės 31-ąją – dieną, kai ir ji, ir jos tėtis šventė gimtadienį: „Tada ji tepasakė, kad važiuoja su Utenos grupiokais į Gruziją, bet nežinojau, kad važiuoja į kalnus. Išvažiavo ketvirtadienį, pasakė, kad pirmadienį grįš, sekmadienį atėjo žinutė, kad viskas tvarkoje, aš sveika, gyva, grįšiu pirmadienį. Man labai keista pasirodė, kad išvažiavo su grupiokais į Gruziją, o rašo, kad sveika ir gyva, juk kitaip būti negali.

Apie kalnus esame šnekėję, nes kai išveždavau ekskursijas, tekdavo pasikelti į slidinėjimo trasas, nuotraukas jai parodydavau, ji pati slidinėdavo. Bet kad norėtų įkopti į viršūnę, niekada iš jos negirdėjau.“ Šiandien, prisimindamas laiką prieš pirmąjį jos kopimą, Tomas prisimena, kad dukra tam tikrai ruošėsi, net žiemą bėgiodavo krosą, tik sakydavo, kad nori pajudėti, nes užsisėdėjo darbe. Apie kalnus neužsimindavo.