Tiesa, ši absurdo drama vyksta jau „Lieropoje”, kurios gyventojai yra skiepyti, tolerantiški ir kalba „vadinamuoju suržiku – lyčiai neutralios kalbos ir anglų kalbos mišiniu, gausiai prisodrintu rusiškais keiksmažodžiais”.

– Spėju, „Antivakserio dienoraščio” autorius greičiausiai yra neskiepytas…

– Ar aš skiepytas, ar neskiepytas, mano požiūris nė kiek nepasikeistų. „Antivakserio dienoraštis” yra ne prieš skiepus ir ne už skiepus, o apie tai, kas vyksta visuomenėje. Antivakseris – tai žmogaus, kuris vieną dieną sužino, kad yra nusikaltėlis, nes valdžia jį nusprendė paskiepyti, požiūris. Mano tėvai išgyveno suvarymą į kolchozus. Tada žmonės, kurie irgi nieko nepadarė ir nebuvo priešiški atėjusiai valdžiai, netikėtai sužinojo, kad jie yra buržuaziniai nacionalistai ir buožės, nes nenori stoti į kolūkius. Jie tik gyveno savo įprastą gyvenimą, bet tapo nusikaltėliais. Tik atsisakę turto, žemės, jie galėjo išvengti Sibiro. Antivakseris tiesiog nori gyventi savo gyvenimą ir nesupranta, kas vyksta, užuodžia tą patį sovietmečio absurdo, propagandos, padlaižiavimo ir baimės kvapą. Kadangi dėl koronaviruso uoslės jis neprarado, nenori kvėpuoti tuo mišiniu.

– Jei jūs neskiepytas, o aš, tarkim, skiepyta, ar mes galėtume rasti bendrą kalbą?

– Kaip mes galim susivienyti, net jei mirusieji padalinami? Pranešama, kad tiek mirė neskiepytų – duodama suprasti, kad jie patys kalti dėl savo mirties, o tiek mirė skiepytų – duodama suprasti, kad tai tarsi geresni žmonės.

– Nebėra reikalų, dėl kurių pasišiaušusi Lietuva galėtų susitarti?

– Visuomenė taip suskaldyta ir poliarizuota, kad ją galėtų sutelkti nebent grėsmė iš užsienio. Bet man toks įspūdis, kad dabartinei valdžiai susitarimas visuomenėje – tai aklas jų nurodymų vykdymas. Girdime seniai nesklandžiusį terminą „veikla prieš valstybę”, kuris taikomas kritikams.

– Mes turime tokį priešą – virusą, jis įsiveržė iš užsienio. Kodėl jo atžvilgiu mes tokie nevieningi?

– Mes buvome vieningi per pirmąjį karantiną, taip pat ir per antrą karantiną: žmonės labai atsakingai paisė atstumų, kaukių, vengė važinėti į svečius. Žodžiu, lietuviai labai atsakingai pažiūrėjo į šitą epidemiją. Deja, padėtis pasikeitė, kai susvyravo pasitikėjimas valdžia, kai žmonės pamatė, kad ji nežino ką daryti, kai susirgimai pradėjo augti, o valdžia imasi priemonių, kurios iš esmės skirtos nebe karantino, bet visuomenės valdymui. Turbūt pirmą kartą per 30 metų turime Vyriausybę, kuri mano, kad visuomenė yra nesubrendusi ir ją reikia bausmėmis auklėti. Ji to net nebando nuslėpti, atvirai kalba apie botago politiką.

– Neiškęsiu nepacitavusi: „Po premjerės pareiškimo, kad Vyriausybė turi naudoti botago politiką, šis įnagis nepaprastai išpopuliarėjo, todėl ir premjerė šventinį sveikinimą perskaitė laikydama rankoje botagą, o sveikatos apsaugos ministras stovėjo šalia laikydamas mažesnį botagėlį… Garsus istorikas Dumblauskas važinėjo po šalį ir vystė teoriją, kad pagaliau istorinė tiesa prasiskynė kelią. Jis aiškino, kad herbas Vytis iš tikro yra iškreipta žodžio Botagytis forma, nes Vytis virš galvos ne kardą laiko, o botagą. Taigi istorinis herbo pavadinimas – Botagytis”… Juokas juoku, ar atsimenat, kad V.Čmilytė-Nielsen yra pareiškusi, jog mūsų Vyriausybė yra geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai. Jūs su ja nesutinkate?

– Savaime suprantama, kad V.Čmilytei-Nielsen geriausia, kas jai galėjo nutikti, ir nutiko – ji tapo vienu svarbiausių valstybės žmonių. O kitiems, tiek skiepytiems, tiek neskiepytiems, tai yra labai didelių abejonių keliantis klausimas, nes nuo Vyriausybės veiksmų kenčia tiek verslas, tiek kultūra, tiek pilietinė visuomenė. Vadinamasis Galimybių pasas jau atpratino dalį žmonių vaikščioti į kiną, į teatrą, į prekybos centrus, kavines, ir net daugelis pasiskiepijusių žmonių žiūri į jį kritiškai arba naudojasi tik prispyrus būtinybei.

– Pasakytumėt, kam apskritai jis buvo reikalingas?

– Faktas yra tas, kad nuo Galimybių paso įvedimo rugsėjo 13-ąją kasdien susirgimų tik daugėjo, – akivaizdu, kad jis neturėjo įtakos pandemijos valdymui. Šiaip jau politikams ir medikams derėtų labiau rūpintis ne tais žmonėmis, kurie nesiskiepija, bet tais, kurie suserga, gydyti ne tik arbatomis ir paracetamoliu. Bet jie atsakomybę permeta nepasiskiepijusiems, esą šie platina virusą, dabar prijungdami ir tuos, kurie pasiskiepiję vaikšto kur nori ir taip pat platina virusą. Visi paversti įkaitais, visi atsako už tai, kad epidemija plinta, išskyrus pačią Vyriausybę. Galimybių pasas yra botagas: daugelis skiepijasi ne dėl to, kad apsisaugotų nuo ligos, bet todėl, kad išvengtų kai kurių problemų. Iš savo tarybinės patirties galiu papasakoti atvejį, kai besimokant vidurinėje nuo medikų su neaiškiais skiepais vaikai iššokinėjo pro langus ir niekas neprivertė jų skiepytis. Net tarybinėje armijoje atsisakius tam tikrų medicinos procedūrų dėl įtarimo, kad jos kenkia sveikatai, nebuvo imtasi sankcijų prieš, atrodytų, beteisius karius. Užtat dabar, kai matau žmonių demonizavimą dėl to, kad jie nesutinka skiepytis, klausiu, kur mes nuėjome, kokioje valstybėje gyvename? Jeigu žmogus dvejus metus, kol trunka pandemija, nesusirgo koronavirusu, vadinasi, jis pakankamai atsakingas, įgavęs patirties, kaip saugotis, todėl nuteikinėti prieš jį kitus.Todėl jis yra valstybės kenkėjas ar piktybiškas elementas, kuris nori susargdinti visuomenę, yra ne tik visiška nesąmonė, bet ir, mano nuomone, tipiškas neapykantos kalbos pavyzdys ar net nusikaltimas.

– Girdėjot apie ketinimus dėl privalomojo skiepijimo?

– Kiekvienas padorus žmogus prievartai turėtų priešintis, nes kuo gi mes skiriamės nuo kokios Baltarusijos arba Rusijos? Argumentas, kad taip daroma visame pasaulyje, manęs niekaip neįtikina. Jei, sakysim, visame pasaulyje pradės maitintis tik sraigėmis, mes irgi turėsim taip elgtis jam pavymui? Ir kol virusas nėra visiškai ištirtas ir gyvena savo gyvenimą, nei skiepytas, nei neskiepytas nėra nuo jo apsaugotas. Štai atėjo pranešimas, kad Japonijoje Deltos atmainos tiesiog neliko: dėl daugybės mutacijų ji tiesiog išnyko. Žmogaus bandymai suvaldyti virusą prilygsta bandymui suvaldyti vėją.

Jeigu mokslas tikrai toks galingas, kad per kelis mėnesius gali sukurti vakciną, kodėl jis per dešimtmečius nesukuria vakcinos nuo AIDS, kodėl jis nesukuria vakcinos nuo banalaus kiaulių maro ar nuo vis pasikartojančio paukščių gripo? Prieš šiuos virusus mokslas bejėgis, o „kovido” vakciną sukūrė per kelis mėnesius ir nori, kad žmonės ja aklai pasitikėtų?

– Nesinori būti laboratorijos pele?

– Nieko nuostabaus, kad yra žmonių, kurie tiki, jog vyksta globalaus masto eksperimentas. Ypač dabar, kai matome, kad sąmokslo teorijos, dėl kurių žmonės buvo vadinami ir tamsuoliais, ir „plokščiažemininkais”, ima viena po kitos pasitvirtinti. Pavyzdžiui, dėl žmonių supriešinimo, dėl vienas kito sekimo ir skundimo, dėl privalomų skiepų net vaikams… Luktelkim, pažiūrėsim, gal iš tikrųjų jis vyksta.

– Vienoje iš sąmokslo teorijų kalbama, kad dirbtinai (ar nedirbtinai) bus sukurtas prekių deficitas, paskui galimai prasidės nacionalizacija. Prasidėjęs brangymetis liudija, kad prekių išties trūksta. „Antivakserio dienorašty” jūs rašote ir apie perspektyvą, kai pagal skiepijimosi dažnį bus dalijami talonai. Gal iš tos pačios „operos” ir Vyriausybės ketinimas nacionalizuoti artezinius gręžinius?

– Vienoje iš „Antivakserio” dalių daviau mintį Vyriausybei po gausaus rudenio lietaus pasiųsti į miškus balų surašinėtojus, kad apmokestintų paviršinį vandenį. Juk tai būtų dar vienas pajamų šaltinis. Aš galvoju, kad mes pamažu smunkame į neomarksizmą, kitaip tariant, grįžtame ten, kur jau buvome, – į sovietmetį. Yra toks posakis: „Kas tarnavo tarybinėje armijoje, tas cirke nesijuokia”, – kas pažino absurdo viršūnę tarybiniais laikais (o viršūnė, be abejo, buvo prievartinė armija), mato, kad grįžta kažkas panašaus. Štai Vilniaus universitetas bando įvesti lyčiai neutralią kalbą. Tai tikrų tikriausias išpuolis prieš Tautą, nes Tautos esmę ir sudaro kalba. Viešojoje erdvėje matome nestabdomą anglų kalbos ekspansiją, matome televizijos projektus, kur vienintelis afganistanietis Abdula (pagarba jam už tai) dainuoja lietuviškai, kiti dalyviai – angliškai. Dabar gerai vertinama mokykla, kur vyresnėse klasėse disciplinos dėstomos anglų kalba, darželiai…

– Jūsų kūrinio dingstis man primena pasakėčią apie valdovą, kuris tol spaudė savo karalystės gyventojus, kol jie muistėsi, pyko, keikėsi, ir liovėsi reikalavęs duoklės jiems pradėjus juoktis…

– Tiesą sakant, neketinau jo taip ilgai tęsti. Pradėjau rašyti ne dėl to, kad būčiau antivakseris – tenorėjau sušvelninti tam tikrą psichologinę atmosferą, nes dalį žmonių tikrai ištiko šokas, akimoju iš teisinės valstybės atsidūrus valstybėje, kur Konstitucija gali neveikti, kur įstatymai gali būti panaikinami Vyriausybės potvarkiu, kur priimami segregaciniai sprendimai, o tavo nuomonė ir pasirinkimo laisvė tėra kolchozo laikmečio lygio ir pan. Politikų pasiūlymai dėl suvaržytų teisių eiti teisiniu keliu – kreiptis į Konstitucinį Teismą tiek ciniški, tiek absurdiški: nepasiskiepijusį žmogų, nepadariusį jokio nusikaltimo, valstybė paverčia nusikaltėliu ir dar siūlo pačiam gintis nuo valstybės. Valstybė turi ginti pilietį, o ne pilietis gintis nuo valstybės.

– Dabar išspausdintas „Antivakserio dienoraštis”, ko gero, taptų bestseleriu.

– Niekas nenuspėjama, kaip tiems vaikams, kurie atėjus atostogoms šaukia valio, bet kai reikia žaisti, ima ir išsislapsto. Žinoma, yra reali galimybė išleisti draudžiamą knygą. Būti nepasiskiepijusiam dabar tas pats, kas tarybiniais laikais nestoti į komjaunimą. Nežinau, verta ar neverta jį išleisti, nes pirmiausia šis dienoraštis skirtas kiekvieną dieną palaikyti žmones, kurie jaučiasi nesaugūs, pasimetę ir negali „apdoroti” situacijos absurdiškumo. Sutikite, dar prieš porą metų niekas negalėjo įsivaizduoti, kad nusipirkti pieštuką ar batus gali būti nepaprasta sėkmė, o sveikas žmogus gali būti kaltinamas viruso platinimu. Absurdą lengviau priimti kitu absurdu, o kiek yra tokio žanro mėgėjų, tikrai nežinau.