Skamba telefonas, prašo žmonos. Ji ima ragelį, o iš ten:

– Labas, čia Rolandas – iš balso atpažįsta savo klasės draugą, su kuriuo nesimatė kokį 15 metų.

Po privalomų „ohoho kiek metų, kokie žmonės“ seka (iš anos pusės):

– Klausyk, mes čia su vaikinais restoranėlyje pasėdėjom, ir pas mus pinigų neužteko. Kam bepaskambinu, nieko nėra namie. Tu negalėtum šimtinės paskolinti porai dienų? Gelbėk, a…

Na ką gi tokiu atveju daryti? Žmona čiumpa pinigus kiek tik yra namuose, spjauna į visus reikalus, kurių pilna, numeta vaikus man ir visuomeniniu transportu rieda į nurodytą restoraną.

Tolesnius įvykius ji man aiškino telefonu.

Atėjusią prie restorano, draugišku šurmuliu ją pasitinka bendraklasių būrys. Visi blaivūs, visi su pinigais. Pasirodo pora šmaikštuolių nusprendė sukviesti klasę tokiu būdu,  visus ir apskambino. Ir pastebėkite – nei vienas neatsisakė.

Pabandykite įprastu būdu, informuodami visus prieš porą mėnesių, špygą jūs surinksite. Nebent kokį trečdalį, pas visus juk reikalai…

O kad jau atėjo, tai visu būriu ir įgriuvo į restoraną. Labai gerai ir draugiškai pasėdėjo!