Kaip nutiko, kad vis dažniau aukščiausiais šalių vadovais tampa bevaikiai asmenys?

Ar žinojote, kad:

• E. Macron, Prancuzijos prezidentas, neturi vaikų.

• Vokietijos kanclerė A. Merkel, neturi vaikų.

• Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė, Theresa May, neturi vaikų.

• Italijos ministras pirmininkas Paolo Gentilioni, neturi vaikų.

• Nyderlandų ministras pirmininkas, Mark Rutte, neturi vaikų.

• Švedijos ministras pirmininkas, Stefan Löfven, neturi vaikų.

• Liuksemburgo ministras pirmininkas, Xavier Bettel, neturi vaikų.

• Škotijos pirmoji ministė, Nicola Sturgeon, neturi vaikų.

Sąrašas tik tęsiasi…

• Latvijos prezidentas Raimonds Vējonis – bevaikis.

• Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė – bevaikė.

• Rumunijos prezidentas Klaus Werner taip pat neturi vaikų.

• Jean-Claude Juncker, Europos Komisijos pirmininkas, be vaikų.

Ganėtinai keista, kad toks didelis skaičius žmonių, užimančių aukštas pareigas ir lemiančių musų visų ateitį, neturi nei vaikų, nei anūkų. Ar jiems išties rūpi mūsų ateitis, jei po jų – neliks nieko, tik prisiminimai?

Kyla pagrįstas (o gal vis tik retorinis?) klausimas: jei žmonės balsuoja už bevaikius, ką jie renkasi? Ateitį, kurioje nėra atsižvelgiama į šeimą ir natūralia jos tąsą – vaikus?  Šalies vadovas turėtų jos gyventojams būti tarsi vyriausias tėvas ar motina, visomis jėgomis ginantis ir saugantis savo vaikus. O ar gali taip į savo valstybės žmones žvelgti tėvystės ir motinystės nepatyrę? 

Ar savo vaikų neturintys vadovai gali suprasti, ką reiškia motinai ar tėvui netekti vaiko? Ar gali palyginti šeimos ir institucijų atsakomybę ir įtaką tam, kuris dar nėra užaugęs? Ar gali politikon įsitraukęs ir asmeninio gyvenimo neturintis žmogus suprasti, ką reiškia artimi šeimyniniai ryšiai? Ar gali toks vadovas prioritetine laikyti šeimos, o ne valstybinę instituciją? 

Dabar atsakykime kiekvienas sau: kuris vadovas labiau dės pastangas tradicinės šeimos stiprinimui: ją turintis, ar vienišas bevaikis? 

Kokias vertybes renkasi Europa, balsuojanti už tuos, kurie vaikų neturi? Ir turbūt labai dėsninga, kad jos gyventojų skaičiaus augimas nėra minusinis tik emigrantų sąskaita. Tačiau, jei dar plačiau atversime sienas tiems, kurių šeimose auga kelis kartus daugiau vaikų, nei vietinių europiečių, kokia ateitis laukia senojo žemyno?  

Kam iš tiesų rūpi Europos ir atskirai kiekvienos šalies ateitis? 

Šaltinis: www.minfo.lt