Pati svarbiausia žinia apie žmonės, kurie verkia filmų metu (jei tai ne nėščioji), – yra ta, kad jie moka atjausti.

Tai – ypatinga žmonių rūšis, mokanti užjausti. Juk šiais laikais tiek daug narcizų ir sociopatų, kuriems gailestingumas yra svetimas. Šie žmonės niekuomet nebando įsivaizduoti savęs kitų vietoje. Ir nuo to pasaulis tikrai nepagerėja: jie nemoka, nenori ir nesistengia jausti to, ką jaučia kiti.

Ir iš tiesų, pergyvenimas dėl kito jausmų reikalauja daugybės jėgų.  Kai kuriems žmonėms  gyvenimas atseikėja labai sunkių išbandymų, ir jei jūs galite save įsivaizduoti jų vietoje, pajusti jų skausmą, tai daug ką pasako apie jus.

Tai reiškia, jog jūs esate pakankamai stiprus, kad  atlaikytumėt tą skausmą. Jūs pakankamai stiprus, kad būtumėt stiprus dėl kitų. Jūs esate stiprus ant tiek, ant kiek suvokiate, kas vyksta su žmogumi ir ką jis jaučia.

Mokėti pergyventi dėl kito žmogaus – ne silpnumas, net jei kalbama apie išgalvotą kinoherojų. Tai rodo, jog jūs turite širdį, ir jūsų širdis gali plyšti nuo svetimo skausmo. Bet neplyšta ir nesprogsta.

Ir tai reiškia, jog esate pakankamai stiprus, kad po smūgio pakiltumėt vėl, ir pakankamai protingas, kad atskirtumė pasaką nuo realybės.

Kartais mes verkiame dėl to, kad herojus pakliuvo į mūsų jau išgyventą situaciją – tai yra skausmingų prisiminimų ašaros.

Ir tai taip pat yra jėga: sugebėti susidurti su tuo, kas jau suteikė skausmą praeityje.

Kartais žmonės verkia dėl filmo genialumo. Tai vadinama Stendalio sindromu labiau išvystytose formose, kai meno kūrinys sukrečia jus tik emocionaliai, bet ir fiziškai.

Žmonės, kurie yra emociškai imlūs kūrinio poveikiui, paprastai žiūri labai gerus filmus, klauso labai gerą muziką, skaito labai geras knygas. Ir tai taip pat yra jėga – priešinga tam, kas šiais laikais vyksta su visuomene.