Jei jūs esate iš prigimties geras žmogus, tai tikriausiai žinote šią Auksinę taisyklę „Nedaryk niekam gero ir niekas tau nepadarys blogo“.

Jei jūs esate iš prigimties geras žmogus, tai tikriausiai žinote šią Auksinę taisyklę „Nedaryk niekam gero ir niekas tau nepadarys blogo“. Deja, ji pasitvirtina praktiškai beveik visada, tačiau kodėl taip atsitinka? Jei šis klausimas bent kartą iškildavo jūsų mintyse, tai primygtinai prašau perskaitykite mūsų alegoriją, joje rasite atsakymą, kaip gyventi su tokia neteisybe.

Vieną kartą pas seną išminčių pasibeldė jauna nepažįstamoji, kuri verkdama papasakojo senuoliui savo istoriją.

– Nežinau ir nesuprantu, kaip man toliau gyventi… – pasakė nepažįstamoji. – Visą gyvenimą elgiausi su žmonėmis taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi, buvau su jais nuoširdi ir atverdavau savo širdį… Pagal galimybes aš stengiausi visiems daryti viską ką galėjau, nelaukdama nieko iš jų, tikrai padėjau, kiek galėjau. Aš iš tiesų viską dariau be atlygio, bet mainais sugrįždavo tik blogis ir pašaipos. Man iki skausmo skaudu ir aš tiesiog pavargau… Maldauju, kaip man toliau gyventi?

Išminčius kantriai išklausė merginą ir davė jai patarimą:

– Nusirenk nuoga ir pasivaikščiok miesto gatvėmis, – ramiai pasakė senuolis.

– Klausykite, bet aš dar nenusiritau iki šio… Jūs, tikriausia, išėjote iš proto ar juokaujate? Jei taip padarysiu, tai nežinai ko tikėtis iš praeivių…

Išminčius staiga atsistojo, atidarė duris ir ant stalo pastatė veidrodį.

– Tu gėdijiesi išeiti į lauką nuoga, tačiau tau ne gėda žygiuoti po pasaulį su nuoga siela, kuri atverta, kai durys. Tu ten įsileidi visus žmones. Tavo siela – tai veidrodis, būtent dėl šios priežasties mes visi matome save kituose žmonėse. Jų siela pilna blogio ir pykčio – būtent tokį bjaurų paveikslą jie ir mato, kai žiūri į tavo gražią sielą. Jiems trūksta jėgų ir drąsos, kad prisipažintų, kad tu esi geresnė, nei jie. Deja, tai gali padaryti tik pakankamai drąsūs žmonės.

– Tai ką gi man daryti? Kaip aš galiu pakeisti šią situaciją, jei iš esmės nuo manęs nieko nepriklauso? – paklausė mergina.

– Eime kartu, aš tau kai ką parodysiu… Pažiūrėk, čia mano sodas. Jau daug metų laistau šias neregėto grožio gėles ir prižiūriu jas. Tiesą sakant, aš nė karto nemačiau, kaip išsiskleidžia šios gėlės. Man teko matyti –  tik išsiskleidusias gėles, kurios vilioja savo grožiu ir nuostabiu kvapu.

Vaike, mokykis iš gamtos. Pažiūrėk į šias nuostabias gėles ir daryk taip, kaip jos, – atverk savo širdį tik geriems žmonėms. Bėk nuo tų, kurie tik skina žiedus, mėto juos po kojomis ir sutrypia. Tos piktžolės dar iki tavęs neužaugo, todėl tu niekuo jiems nepadėsi. Tavyje jie regės tik bjaurų savo atspindi.