“Ar Lietuvos valdžia dengia pedofilų nusikaltimus?” – nuolatos užduoda klausimą tarptautinė žiniasklaida

Lygiai devynerių metų senumo „Lietuvos žinių“ straipsnis. Ji buvo publikuotas ne viename internetiniame Lietuvos portale, tame tarpe ir ekspertai.eu. Šis žurnalistinis tyrimas ne tik kad nepaseno, šiandien jis skaitosi dar įdomiau, negu 2010 m. Elitiniai pedofilai, kaip ir buvo prognozuota šiame straipsnyje, ženkliai sustiprėjo.

ekspertai.eu, 2019 01 30

Apie mūsų krašte egzistuojantį pedofilų tinklą viešai prabilta tik po žudynių Kaune.

Tačiau dar prieš dešimtmetį kaimynė Latvija, supurtyta milžiniško pedofilijos skandalo, įspėjo apie gijas, nusidriekiančias į Lietuvą.

„Jie yra sudedamoji mūsų elito dalis, o elitas – nepakaltinamas“, – maždaug taip nuskambėjo neoficialus Lietuvos atsakymas.

Vos penkerių metukų Drąsiaus Kedžio dukrelės prievartavimo byloje teisybę surasti bandantys jos giminaičiai teisininkai Neringa ir Aidas Venckai neabejoja: Lietuvoje veikia aukščiausius valdžios sluoksnius apraizgęs pedofilų tinklas.

„Advokatu dirbu jau 8 metus, tačiau tokios ikiteisminio tyrimo eigos nemačiau jokioje kitoje byloje. To negali būti be didelio būrio suinteresuotų žmonių“, – interviu LŽ tvirtino advokatas A. Venckus.

Pasirodo, ikiteisminių tyrimų, kuriuose buvo nagrinėjami plataus masto seksualiniai nusikaltimai Lietuvos vaikams, būta ir anksčiau. 1999-2002 metais Lietuvos teisėsaugininkai jau išnagrinėjo ir paskyrė bausmes dviejose bylose prieš nepilnamečius.

Galbūt šias bylas jau tada buvo galima sujungti į vieną: du nusikaltimai tuo pačiu metu buvo nukreipti prieš tų pačių nevyriausybinių laikinųjų globos namų „Atsigręžk į vaikus“ auklėtinius, o bent vieno iš jų gijos vedė į kaimynę Latviją.

Kaip tik tuo metu Latviją ir krėtė tarptautinį mastą įgavęs pedofilijos skandalas. Kaip LŽ sakė anuomet Latvijos Saeimos sudarytos laikinosios tyrimo komisijos vadovas Janis Adamsonas, jų šalies teisėsaugininkai apie susijusius nusikaltimus informavo Lietuvos kolegas.

„Galiu patvirtinti patį faktą, kad pedofilijos saitai iš Latvijos tęsėsi ir į Lietuvą“, – LŽ sakė Latvijos politikas.

Juoda diena

Pedofilijos skaudulys Latvijoje triukšmingai sprogo 2000-aisiais. Apie tai, kaip artimiausioje kaimyninėje valstybėje vyko pedofilijos tyrimas, kokios sąsajos buvo atskleistos ir ką buvo pasistengta nutylėti, papasakosime kiek vėliau.

Dabar paminėsime tik tiek: nors Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga 2000 metų vasario 17-ąją, kai buvo paskelbta pradinė parlamentinės komisijos tyrimo ataskaita, pavadino „juoda diena šalies istorijoje“, nors joje buvo įvardytos aukščiausio politinio sluoksnio atstovų pavardės, baudžianti ranka atsisuko ne prieš iškrypėlius, bet prieš jų aukas ir skandalo tyrėjus.

Vis dėlto tam tikrų rezultatų latvių tyrimas davė: tiek šalies policijos pareigūnai, tiek tyrimą atlikę parlamentarai išnarpliojo kai kurias pedofilijos voratinklio gijas, nustatė ryšius ir saitus, nusitęsusius į kitus kraštus. Taip pat – ir į Lietuvą.

Latviai piktinosi

Latvijos parlamentarai, vykdę tyrimą, tvirtino nustatę tarptautinį pedofilų tinklą, bendroves, kurios specializavosi vaikų pornografijos versle. Kaip aštuonkojo centras buvo nurodyta Bratislavoje (Slovakija) įsikūrusi bendrovė „BelAmi“ (gyvuojanti iki šiol), po kurios sparnu glaudėsi visose posovietinėse šalyse, taigi ir Lietuvoje, pedofilus aptarnaujančios „turizmo agentūros“. Latvijoje tokia bendrovė patalpas turėjo šalies Švietimo ministerijoje, į ten buvo vežami ir prievartaujami vaikai.

„Lietuvoje su tinklu buvo susijusios garsios pavardės. Bet supraskite – tyrimo metu mes patikrinome daugiau kaip 70 vien tik Latvijos piliečių, buvo ir šalutinių gijų, be to, mums juk neleido baigti darbo“, – LŽ prieš kelias savaites aiškino buvęs Latvijos parlamentinės komisijos vadovas J. Adamsonas.

Lietuvos pareigūnai apie kaimynų pranešimus pasakoti nenori. Keli iš jų tik neoficialiai prasitarė žinantys, kad tuo metu Latvijos teisėsaugininkai rodė didelį nepasitenkinimą mūsiškių pozicija – esą latviai pageidavo, kad lietuviai aktyviau įsitrauktų į pedofilų, įsitvirtinusių Lietuvoje, paiešką, bet palaikymo nesulaukė. Tuo metu, jų teigimu, ir nuskambėjo frazė apie tai, kad Lietuvos pedofilai – „elito dalis“.

Pas „dėdę Volodią“

1999-2002 metais Lietuvos teisėsaugininkai vykdė net kelis stambius su pedofilija susijusius tyrimus. Abiejuose minėti Vilniuje 1996-aisiais įsteigtų nevyriausybinių globos namų „Atsigręžk į vaikus“ auklėtiniai. Pirmoji informacija, kad namuose „Atsigręžk į vaikus“ – ne viskas gerai, teisėsaugininkus pasiekė 1999-aisiais. Tuo metu į kitus globos namus perkelti vaikai po kurio laiko pradėjo pasakoti apie anksčiau dažnai vykusias keliones į Nemenčinėje (Vilniaus r.) esančio Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Karių profesinio tobulinimo centro pirtį.

Pas ten dirbusį „dėdę Volodią“ juos esą veždavosi 17-metė „Atsigręžk į vaikus“ globotinė Aliona. O „dėdė“ vaikus, iš kurių mažiausiam buvo 9 metai, vaišindavo cigaretėmis, alkoholiniais gėrimais, vesdavosi į pirtį, vėliau apnakvindinęs „kibdavo“.

Skundas dėl globotinių tvirkinimo ir vaikų pasakojimai buvo perduoti tuomečiam Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui. Šis negaišdamas juos peradresavo Generalinei prokuratūrai.

Netrukus iš Generalinės prokuratūros nuskambėjo oficialus pranešimas: vaikų minimi faktai nepasitvirtino. Taigi Generalinėje prokuratūroje patirties nerasti iškrypėlių ir jų prievartaujamų vaikų sukaupta pakankamai.

Graži kompanija

„Atsigręžk į vaikus“ administracijos ir steigėjų reakcijos taip pat netruko laukti. Tačiau, užuot pasidomėję, kas ir kaip galėjo išnaudoti jų globotinius, jie suskubo vaikų pasakojimus vadinti šmeižtu, inicijuotu naujųjų globėjų.

Norą nuslopinti kylantį triukšmą galima būtų suprasti. Tarp nevyriausybinių „Atsigręžk į vaikus“ steigėjų buvo visuomenei žinomi žmonės, aukšti valdininkai ir politikai, kuriems pedofilijos šleifas, galėjęs nusidriekti nuo neseniai įsteigtų globos namų, buvo visiškai nereikalingas. Kaip ir Latvijoje, pedofilijos verslo ištakų Lietuvoje pirmiausia derėjo ieškoti ministerijose, tarp švietimo ir vaikų teisių apsaugos valdininkų. Tačiau niekas neieškojo.

„Atsigręžk į vaikus“ pagrindinė steigėja, valdybos pirmininkė liberalcentristė Giedrė Kvieskienė šiuo metu yra daugybe vaikais besirūpinančių organizacijų susivienijimo “NVO vaikams konfederacija” garbės prezidentė, pačios prie Vilniaus pedagoginio universiteto įkurto Socialinės komunikacijos instituto vadovė. Tais laikais ji dirbo Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Papildomo ugdymo skyriaus vedėja.

ŠMM struktūrai priklausė ir kitas steigėjas – ministerijai pavaldaus Lietuvos jaunimo

turizmo centro (LJTC) vadovas Evaldas Brazlauskis. LJTC, be kita ko, priklauso ir jaunimo nakvynės namai „Filaretai“, o su E.Brazlauskiu siejama ir 2000-ųjų gegužę įkurta kelionių agentūra „Filaretai travel“. Pastarosios vadovu buvo įvardijamas pats E.Brazlauskis, vėliau – jo sūnus Paulius Brazlauskis.

Tarp „Atsigręžk į vaikus“ steigėjų randame ir dabartinį Sveikatos apsaugos ministerijos kanclerį liberalcentristą Rimantą Remeiką, tais laikais ėjusį Vilniaus apskrities viršininko administracijos Švietimo skyriaus viršininko pareigas.

Tarp šių globos namų kūrėjų – ir įtakingas socialdemokratas, ilgametis Seimo bei Europos Parlamento narys Aloyzas Sakalas. Vienas profesorius šiuo metu apie andainykštę situaciją „Atsigręžk į vaikus“ atsiliepia visiškai atvirai ir labai nepalankiai.

Prieš kurį laiką savo komentare A. Sakalas rašė:

„Štai 1999 metais man pačiam teko dėl galimos pedofilijos imtis veiksmų, nes vienuose Vilniaus vaikų globos namuose augantys vaikai buvo ne kartą vežami į Krašto apsaugos ministerijos Karių profesinio rengimo pirtį, kur buvo seksualiai prievartaujami, tačiau minėtų globos namų vadovai arba apie tai nežinojo, arba nenorėjo žinoti, arba kruopščiai slėpė šią nusikalstamą veiką.“

Interesas – tylėti

Vis dėlto po pakartotinių skundų tyrimas buvo pradėtas. Tačiau byla apėmė tik 1997 metų rugpjūčio-gruodžio epizodus, nors vaikų pasakojimais rėmęsi jų globėjai tvirtina, kad nepilnamečių prievartavimas galėjęs trukti iki pat 1999-ųjų.

Kaip įtariamasis joje figūravo vienintelis asmuo – KAM Karių profesinio tobulinimo centro kūrikas Vladimiras Skripkinas, atkakliai tvirtinęs, kad vaikus ne skriaudė, bet jais rūpinosi.

Klausimų, kaip mažieji mėnuo po mėnesio patekdavo į karinį objektą, kodėl jų vizitai liko nepastebėti, tyrėjai nekėlė. Kodėl vaikai nenakvoja globos namuose, kur jie leidžia laiką, regis, nesidomėjo nei „Atsigręžk į vaikus“ vadovai, nei vaikų teisių gynėjai.

„O kur buvo Vilniaus rajono vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovai, kurie pirmieji turėjo skambinti visais varpais ir minti visų institucijų slenksčius? Jie nesikreipė į teismą, jie kukliai tylėjo nuošalyje, nes pirtis priklausė labai aukštiems pareigūnams“, – dabar kelia prielaidą vienas iš „Atsigręžk į vaikus“ steigėjų A. Sakalas.

Alkoholis ir prievarta

Šioje „pirtelės“ byloje skambėjo kraupūs raštu išdėstyti vaikų liudijimai. Tuo metu buvusi 12 metų mergaitė rusiškai rašė: „Kai gyvenau „Atsigręžk“, su vyresniąja Aliona (tuo metu 17-metė – red.) nuvažiavome į Nemenčinę pas jos dėdę Volodią. Pasiėmėme ir Onutę (vardas redakcijos pakeistas), jai tada buvo vos 9 metai.

Dėdė Volodia atnešė maisto ir konjako. Kada Aliona ir Onutė išgėrė, jie pradėjo mane įkalbinėti, kad ir aš išgerčiau. Aš visai nenorėjau gerti, bet Aliona pasakė: „Jeigu tu negersi, dėdė Volodia įsižeis.“ Ir tada aš išgėriau.

Mes nuėjome į pirtį. Tada atėjo ir dėdė Volodia ir liepė mums išeiti, o Onutei pasilikti. Aš paklausiau Alionos, kodėl jis taip padarė, o ji pasakė, kad jis nori su Onute pasikalbėti. Paskui Aliona liepė man nueiti ir praverti pirties duris. Ten ašarodama gulėjo mažoji Onutė, o šalia sėdėjo dėdė Volodia. Jis jai bučiavo priekinę vietą ir užpakalinę. Paskui Aliona man pasakė, kad jeigu aš kam nors papasakosiu, man bus blogai.

Paskui jis pradėjo įkalbinėti mažąją Onutę permiegoti su juo naktį. Onutė nenorėjo ir žliumbė. Ji, matyt, žinojo, ką jis norėjo jai padaryti. Bet Aliona taip pat ėmė ją įkalbinėti, kažką pasakė apie pinigus ir ji sutiko. Mes atsigulėme miegoti, kai staiga įsiveržė dėdė Volodia ir liepė Onutę nuraminti. Mes nuėjome pas ją, o ji puolė prie manęs ir pradėjo stipriai verkti. Mes paklausėme, kas atsitiko, ji atsakė, kad „šitas senas krienas numovė man kelnaites ir marškinėlius ir norėjo mane išprievartauti.“

Tokių pasakojimų šioje byloje – ne vienas. Dešimtys. Tačiau teismo medžiagoje fiksuota ir kita pusė: išvada, kad surinkti įrodymai paneigia liudytojų (dauguma jų – „Atsigręžk į vaikus“ darbuotojai) parodymus apie tai, kad V.Skripkino veiksmų kriminalizavimas yra „išpūstas“. Kokį sprendimą šioje byloje (kuri, A.Sakalo teigimu, galbūt siejama su aukštais pareigūnais) priėmė tuometis Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas teisėjas Vladas Nikitinas? Tas pats V.Nikitinas, kuris vėliau aiškiai pademonstravo ištikimybę tiems patiems „aukštiems pareigūnams“?

2000-ųjų gegužę, išvardijęs, kad V.Skripkinas „nusikalto pirmą kartą, nusikaltimai nepriskiriami prie sunkių nusikaltimų grupės, pagal darbą charakterizuojamas teigiamai, serga širdies liga“, V.Nikitinas jam skyrė tik dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Tačiau kartu pritaikius amnestiją nuo bausmės atlikimo „dėdė Volodia“ buvo atleistas.

Lietuvoje saugiai egzistavo pedofilų tinklas, globojamas teisėsaugos – nesuprantamai švelnūs teismo nuosprendžiai iškrypėliams ir vaikų pornografijos platintojams, įslaptintos pedofilų bylos. Tose faktiškai nuo visuomenės nuslėptose bylose sutinkame tuos pačius prokurorus ir teisėjus, kurie dabar tiria Kauno pedofilijos skandalą.

Pribloškė net tyrėjus

1999–aisiais Lietuvos teisėsaugininkai tyrė dar vieną nusikaltimą, kuriame tarp kitų aukų minėti ir „Atsigręžk į vaikus“ auklėtiniai. Tuo metu tyrimą atlikę policininkai tvirtino, kad ši byla užgožė visas kitas Lietuvos pedofilų bylas, o surinkti įkalčiai šokiravo net daug mačiusius pareigūnus. Šiuo atveju į policiją kreipėsi „Atsigręžk į vaikus“ socialinis darbuotojas, pastebėjęs, kad kai kurie globotiniai iš miesto grįžta su nemažomis pinigų sumomis.

Apklausus vaikus, keli iš jų papasakojo, kad maždaug penkiasdešimties metų vyriškis vedasi juos į Vilniaus Geležinio Vilko gatvėje esantį butą, kur verčia santykiauti vieną su kitu, o vėliau – oraliniu būdu patenkinti ir patį buto šeimininką. Visas šias orgijas, liudininkų teigimu, vyriškis fotografuodavo arba filmuodavo.

Pedofilas buvo sulaikytas tik 2002–ųjų pradžioje. Kaip paaiškėjo, tai buvo jau penkis kartus už nepilnamečių tvirkinimą teistas Leonidas Gotlibas. Sulaikomas iškrypėlis net nebandė neigti savo kaltės.

Vaikui – po pedofilą

Kokių priemonių ėmėsi globos namai „Atsigręžk į vaikus“ išaiškėjus bet kurį globėją galintiems priblokšti faktams? Ilgametė globos namų direktorė, taip pat ir steigėja Sigita Ignatovičienė LŽ aiškino tuos įvykius sunkiai beprisimenanti.

„Mes patys išsiaiškinome, patys kreipėmės, mūsų interesas buvo vaikus apsaugoti, kad paskui nebūtų labai paviešinta, kaip pas mus mėgstama. Ir tai buvome net į televiziją patekę“, – atsargiai vardijo ji.

Daugiau paaiškinimų nuskamba iš šių globos namų steigėjos Giedrės Kvieskienės lūpų. Skaitytojams siūlome tikslų pokalbį su G. Kvieskiene, nes pedagogikos, vaikų globos profesionalė, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorė itin rūstauja ant „neprofesionaliai dirbančių žurnalistų“.

Kokių priemonių buvo imtasi išaiškėjus faktams, kad jūsų globotiniai buvo seksualiai išnaudojami?

G. Kvieskienė: – Tai sena istorija, bet ją gerai atsimenu, du kartus valdybos posėdyje svarstėme. Direktorė S.Ignatovičienė gavo įspėjimą, nes iš pradžių sakė, kad tai lyg ir patikrintas asmuo (Nemenčinės atveju – red.), paskui teismas nusprendė kitaip.

– Tačiau vaikai buvo seksualiai išnaudojami ne tik Nemenčinėje, bet ir pedofilo recidyvisto L. Gotlibo.

– Na, jie ten visi yra pažeisti. Pedofilai nuo pat įsteigimo ten aplink sukasi. Tad kiek galėjo sužiūrėti direktorė… Jeigu apskritai domėjotės vaikų globos namuose gyvenančių vaikų padėtimi, turbūt žinote, kad visuose – valstybiniuose ar nevalstybiniuose namuose – vaikų seksualinis ir smurtinis prievartavimas tęsiasi jau daugelį metų. Nevyriausybiniuose globos namuose priežiūra labiau užtikrinama, nes tai yra žmonių asmeninė atsakomybė.

Pirmieji vaikai, apsigyvenę globos namuose „Atsigręžk į vaikus“, buvo surinkti iš gatvės. Visi buvo arba pedofilų persekiojami, arba šeimoje prievartaujami, arba artimųjų. Kadangi direktorė yra psichologė ir tuos dalykus jautriai išgyvena ir su vaikais, ir be vaikų… Galų gale ir vaikų reabilitacija įrodė, kad tie dalykai pakankamai jautriai priimami.

– Ar po tų atvejų jūsų įsteigti globos namai buvo tikrinami?

– Buvo. Faktiškai kiekvienais metais Valstybės kontrolė (VK) tikrino (VK atstovas Gediminas Končius LŽ patvirtino, kad patikrinimai nevyriausybiniuose globos namuose „Atsigręžk į vaikus“ atliekami nebuvo, nes ši kontrolės įstaiga tikrina tik biudžeto lėšų panaudojimą – red.). Ir bet kokie atvejai globos namuose, jeigu domitės situacija, yra nagrinėjami labai nuodugniai žurnalistų – nors nelabai profesionaliai.

– Ar žurnalistai, o ne vaikų teisių apsaugos institucijos turi atlikti kontrolę?

– Rezonansinėmis bylomis vaikų teisių gynimo klausimais, ypač pedofilijos, jūs, visi žurnalistai, ne tik kad nekorektiškai – tiesiog begėdiškai piktnaudžiaujate. Užuot sprendę pedofilų skandalą. Tai pasidomėkite, kas tie pedofilai! Kiekvienas „Atsigręžk“ vaikas, kuris buvo surinktas iš gatvės ar šiukšlyno, turėjo po 2-3 prievartautojus. Ir niekam tai nebuvo svarbu.

– Ar visa tai žinodama jūs pranešėte teisėsaugai, kėlėte bylas tiems, kurie skriaudė jūsų vaikus?

– Ne… Tai ten buvo iškelta natūraliai… Direktorė kėlė, kiek galėjo. Ji kovojo su sistema, kiek galėjo.

– Ar buvo bent vienas kreipimasis į teisėsaugą?

– Na, reikėtų pasidomėti… Kalbėti su direktore. Negaliu pasakyti, nes nesu tos institucijos vadovė. Esu tos institucijos steigėja ir tikrai rūpinuosi vaikų gerove.

– Jūs sakote, kad prie kiekvieno vaiko buvo po kelis pedofilus. Kodėl negynėte globotinių?

– Tai buvo 1995 metai, atsiprašau! Ten buvo mafija! Mums rūpėjo apsaugoti vaikus, o ne kovoti su mafija, kai šaudė gatvėse.

– Kodėl neprašėte policijos pagalbos?

– Taip taip… Policija mūsų vaikus taip apsaugo… Kai pagauna, sumuša. Dar ir šiandien apklausia be vaiko globėjo.

– Tai kokiu būdu saugojote vaikus?

– Tokiu būdu, kad, kaip jūs žinote, kiek vaikų išėjo į pasaulį, dauguma, na, maždaug apie 30 procentų, sėkmingai integravosi. Ko gero, tai aukščiausias procentas, jei lyginsime su valstybiniais globos namais. Ne be reikalo mus palaiko ir norvegų „Liūtų“ klubas, kelios norvegų organizacijos, kurios ir labdarą renka, ir namus dabar privačiai stato savo lėšomis. Tik todėl, kad po ekspertizių užsieniečiai pasitiki.

– Teigiama, kad jūs panaudojote savo įtaką, siekdama, kad tokia informacija neišeitų į viešumą.

– Nebuvau politiškai įtakingas žmogus! Na, bet galite rašyti, kad tada ir dabar buvau labai įtakinga. Žinoma, aš tais globos namais, kaip ir visais kitais, labai domiuosi, ir man labai nepatinka, kai žurnalistai vaikų nelaimes padaro savo vėliava arba savo žurnalistiniu skanėstu. Dabar panaši situacija yra ir kituose globos namuose, irgi nevyriausybiniuose, kuriuose vaikai gyveno saugiai ir ramiai, kol įsisuko žurnalistinė šluota arba vaikų teisių valstybiniai gynėjai.

Nekvalifikuoto požiūrio tikrai nemėgstu ir su tuo kovosiu. Ir su jumis taip pat! Jeigu jūs nekvalifikuotai šitą klausimą išnagrinėsite, mes kelsime bylą prieš jus asmeniškai!

Nutylėjimo kaina

LŽ kalbinta pirmoji vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė, darbą pradėjusi 2000-ųjų rudenį, tikino neprisimenanti, kad jos tarnyba būtų gavusi informacijos apie pedofilų išnaudotus „Atsigręžk į vaikus“ globotinius.

„Rezonansines bylas gerai atsimenu iki šiol. Tačiau informacijos apie pedofilijos atvejus namuose „Atsigręžk į vaikus“ tikrai neturėjau. Žinau, kad tuose namuose viskas buvo labai slepiama. Tuo metu jie buvo linkę teigti, kad pas juos viskas labai gražu, kad vaikais labai rūpinamasi”, – kalbėjo buvusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė.

Šiuo metu Specialiųjų tyrimų tarnyboje dirbanti G. Imbrasienė nuogąstauja, kad tuometinė pozicija nutylėti nemalonius faktus galėjo paskatinti pedofilų įsigalėjimą Lietuvoje.

„Tokie informacijos slėpimai ir priveda prie situacijos, kokią turime dabar, D. Kedžio dukters atveju. Kaip nesuprantama, jog reikia apsivalyti, reikia, kad visuomenė žinotų, nes viešuma – pats geriausias vaistas“, – kalbėjo pareigūnė.

Sąsajų nepastebėjo

Viešumo ir tada, ir dabar norima mažiausiai. Tai akivaizdu skaitant jau minėtą paauglius prievartavusio ir šantažavusio L. Gotlibo bylą.

Būtent joje išryškėjo aiškus Latvijos pėdsakas: tyrėjai turėjo duomenų, kad vaikai, kuriuos L.Gotlibas vadindavo „modeliais“, būdavo vežami klientams į Rygą, o jų pornografinės nuotraukos tiekiamos latvių tyrimo išaiškintoms „agentūroms“, publikuojamos užsienio šalių pornografiniuose leidiniuose. Klientai atvažiuodavę ir į Lietuvą, o pas nukentėjusiuosius vaikus rasta ne tik lietuviškų, bet ir latviškų pinigų.

Nuosprendis L.Gotlibui buvo paskelbtas tik praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo tyrimo pradžios. 2003-iųjų vasarį Vilniaus 2-asis apylinkės teismas jam skyrė 6 metų laisvės atėmimo bausmę už nepilnamečių tvirkinimą, santykiavimą su paaugliais, jų įtraukimą į girtavimą, pornografijos gaminimą ir platinimą.

Tačiau po kelių mėnesių Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaujama Lauretos Ulbienės (nariai Arūnas Kisielius ir Vladislavas Ramonis), išnagrinėjo apeliacinį skundą ir šešis kartus teistam pedofilui vieną kaltinimą panaikino – nepaisant įvardytų leidinių ir internetinių puslapių, kuriems L. Gotlibas perduodavo vaikų nuotraukas, buvo nuspręsta, kad nepilnamečių pornografines nuotraukas jis darė neturėdamas tikslo jų platinti. Reikia prisiminti, kad tuo metu šio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininku buvo tapęs tas pats Vladas Nikitinas, kuris prieš dvejus metus buvo priėmęs itin švelnų nuosprendį pedofilijos byloje.

Įdomus šioje byloje dar vienas momentas: nors prieš dešimtmetį spauda išsamiai aprašinėjo šią bylą, ją komentavo ir policijos, ir prokuratūros pareigūnai, dabar – ir tai geriausiu atveju – susipažinti galima tik su jos rezoliucine dalimi, tai yra, su teismo paskelbtu nuosprendžiu.

Kaip LŽ paaiškino sprendimą priėmusiame Vilniaus 2-ajame apylinkės teisme, bylos svarstymas buvęs uždaras, tad ir informacija neteikiama, atseit, siekiant apsaugoti aukas. Žiniasklaidoje sklando versija, jog teisėjas Vytautas Kastytis Antanėlis (šiuo metu dirbantis advokatu) bylą įslaptino todėl, kad joje figūravo vieno garsaus politiko, susijusio su specialiosiomis tarnybomis ir ekskomisarais, pavardė. L. Gotlibo bylos medžiaga dar labiau „slapta“ pavirto prasidėjus D. Kedžio dukters seksualinio išnaudojimo bylai. Mat L. Gotlibo proceso metu Vilniaus 2-ajam apylinkės teismui vadovavo dabartinis generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, kuris įdėmiai iš Vilniaus stebėjo Kauno pedofilijos bylos tyrimą, du kartus išsireikalavo bylos medžiagą ir konstatavo, kad Kauno prokurorai dirba gerai. Jie blogai pradėjo dirbti tik po nuaidėjusių šūvių.

Vis dėlto kokie ypatingi duomenys, kurie šiuo metu neturi iškilti į viešumą, fiksuoti senoje pedofilo recidyvisto L. Gotlibo byloje, ką jie pasakytų apie patį teismą ir jo anuomet jauną pirmininką A.Valantiną? Priminsime, kad 2003-iaisiais tyrėjai, prisipažinę buvę sukrėsti šios bylos, su žurnalistais bendravo kur kas atviriau nei dabar.

Anuomet policijos pareigūnai dar pajėgė stebėtis: kodėl pedofilas recidyvistas, pirmą kartą teistas dar 1969 metais, paskui dar kelis kartus, 1996-aisiais išgirdo tik ketverių metų įkalinimo nuosprendį, o į laisvę išėjo praėjus vos dvejiems metams, pritaikius amnestiją? Be to, tą kartą, kaip, beje, ir anksčiau, po teismo L.Gotlibui buvo grąžinti albumai ir fotojuostos, kuriose jis užfiksavo prievartautus vaikus. Teisėsaugininkų teigimu, su šia medžiaga jis vėliau galėjo šantažuoti savo aukas ir klientus.

Tuo metu vienas bylos tyrėjų gana atvirai siūlė pasidomėti, ar tokios nuolaidos į „tarptautines rinkas“ išėjusiam pedofilui recidyvistui nėra susiję su jo darbu dar sovietinėje milicijoje. Ne paslaptis, kad į „netradicinį“ seksą linkę asmenys itin domino sovietinį KGB, tebedomina, kaip teigiama, ir dabartines saugumo struktūras, ypač Valstybės saugumo departamentą, kuriame mėgstamiausia spalva – žydra.

„Taip, mūsų tyrime fiksuota, kaip specialiosios tarnybos verbavo žmones, turinčius polinkį į netradicinį seksą, ir kaip jais manipuliavo“, – LŽ patvirtino Latvijos parlamento tyrimo komisijos pirmininkas Janis Adamsonas. Beje, latvių tyrėjai nustatė, kad jų bylose minėtiems pedofilams šalies teisėsaugininkai buvo tokie pat atlaidūs, kaip Lietuvoje – L.Gotlibui.

Kad saugumo struktūros turi savų interesų pedofilijos bylos tyrime, vis garsiau prabylama ir Lietuvoje.

Latvijos pedofilijos skandalą tyrę šios šalies parlamentarai savo išvadose konstatavo įžvelgę iškrypėlių tinklą kontroliuojančių saugumo struktūrų ranką. Po dešimtmečio schema kartojasi Lietuvoje: panašus skandalas, panašus „stogas“.

Ar Valstybės saugumo departamentas (VSD), pašauktas tarnauti Lietuvos žmonėms, gali turėti savų interesų po praėjusį spalį Kaune nuaidėjusių mirtinų šūvių į viešumą iškilusioje pedofilijos byloje? Juk dar praėjusį rugpjūtį Drąsius Kedys, jau prarandantis viltį, kad teisėsaugininkai sutelks jėgas, nustatydami jo tuo metu vos ketverių metų dukrelės kankintojus, atviru laišku kreipėsi ne tik į Generalinę prokuratūrą, Seimo narius, bet ir į VSD.

D. Kedžio laišką gavęs parlamentaras Saulius Stoma savo ruožtu saugumiečiams taip pat pateikė konkretų klausimą – ar Lietuvoje egzistuoja pedofilų tinklas? Gautas atsakymas Seimo narį nustebino formalumu: „Saugumas šios situacijos (D.Kedžio dukters seksualinio išnaudojimo – red.) netiria.“

Tačiau visuomenėje ir VSD bei „Dujotekanos“ užsakymų nevykdančioje žiniasklaidoje vis garsėja svarstymai, kad būtent krašto saugumu turinti rūpintis institucija itin aktyviai kontroliuoja procesą, siekdama užblokuoti galimybę į viešumą iškilti itin aukštus veikėjus demaskuojantiems faktams.

Rimto tyrimo objektas

Vos prieš kelias savaites Baltijos televizijos laidos „Akistata su Lietuva“ vedėjas apžvalgininkas Darius Kuolys pareiškė, kad pedofilijos įtarimų lydimo politiko ir verslininko Andriaus Ūso santykiai su vadinamaisiais „valstybininkais“ iš VSD galėtų būti rimto tyrimo objektas.

„Toks tyrimas nuvestų ir pas Aidą (D. Kedžio dukters įvardytas, tačiau iki šiol nenustatytas trečiasis jos skriaudikas – red.), kurio prokurorai užsispyrusiai neieško. Tačiau ar jūs girdėjote, kad prokuratūroje būtų apklaustas VSD bendradarbis ar darbuotojas?“ – retoriškai klausė D. Kuolys.

LŽ kalbintas Latvijos politikas Janis Adamsonas, prieš dešimtmetį vadovavęs šioje šalyje vykusiam pedofilijos skandalo parlamentiniam tyrimui, neslepia: „Mūsų tyrime buvo fiksuota, kaip specialiosios tarnybos verbavo žmones, turinčius polinkį „netradiciniam” seksui, ir kaip jais manipuliavo.“

Latvijos Saeimos sudaryta komisija dar 2000-aisiais nustatė schemą, kaip pedofilų tinklas apraizgė ne tik jų, bet ir kaimynines šalis, ir kaip jam veikti padėjo teisėsaugos institucijos. Lietuva, tąsyk taip pat gavusi atitinkamos informacijos, tepareiškė: „Pedofilai yra sudėtinė mūsų elito dalis, o elitas – nepakaltinamas.“

Dabar, regis, pereinama prie antros Latvijos pamokos – kaip paslėpti galus, neleidžiant žinioms apie šį „elitą“ iškilti į viešumą.

Ir ten – provokacija

1999 metų spalio 7 dieną Latvijos Saeimos nutarimu buvo sudaryta parlamentinio tyrimo komisija, turėjusi išsiaiškinti galimus valstybinių ir privačių institucijų pareigūnų ryšius su krašte veikiančiu pedofilų tinklu.

Toks sprendimas buvo priimtas po vieno Latvijos komercinio televizijos kanalo parodyto reportažo: keli paaugliai smulkiai papasakojo, kaip lytiškai santykiavo su aukštais šalies pareigūnais, taip pat – su dviem Ministrų kabineto nariais. Saeimos sprendimą tiesiogiai paveikė ir netikėta šalies generalinio prokuroro Janio Skrastinio reakcija: pats pasiprašęs į televiziją, prokurorų vadovas pareiškė, kad parodytas reportažas – provokacija, o laidos herojai viską išsigalvojo.

Iki tol Latvijoje pedofilijos bylos tyrimas vyko „kriminaliniu“ lygiu. 1999-ųjų rudenį policija, bendradarbiaudama su tyrimus atlikusiais žurnalistais, sulaikė modelių agentūros „Logos centras“ direktorių Jurijų Jurjevą, netrukus – ir jo pavaduotoją. Agentūroje rastoje pornografinėje medžiagoje buvo įamžinti ne mažiau kaip 3 tūkst. modelių. Jauniausiam iš jų buvo 13 metų.

Nusikalstama schema

Latvijos parlamento LŽ pateiktoje 1999-2000 veikusios tyrimo komisijos ataskaitoje (visa surinkta medžiaga iki šiol Latvijoje įslaptinta) yra fiksuota: „Komisijos surinkta informacija patvirtina kruopščiai suplanuotą ir įgyvendintą nusikalstamą schemą, pagal kurią veikė „Logos centro“ sudarytas žmonių prekybos tinklas, taip pat išsiaiškinti tarptautiniai ryšiai, per kuriuos bendradarbiavo „Logos centro“ atstovai ir kiti susiję asmenys. Komisija disponuoja informacija apie valstybinių ir privačių institucijų, įskaitant ir aukštų pareigūnų, įsitraukimą į žmonių prekybą, taip pat ir į pedofiliją.“

Tik pradėję tyrimą, Latvijos politikai gavo duomenų, kad pedofilijos tinklą šalyje organizavo itin garsūs asmenys. Tarp tokių paminėti biuro „Missis Latvija“ prezidentas Ainaras Eisakas, buvęs daugelio krašto politikų ir teisėsaugininkų draugas, bei Ingus Tūnas, vadovavęs turizmo agentūrai „Izimeks“, veikusiai ne kur kitur, o Latvijos švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM).

„Specialų vaidmenį nusikaltimuose, susijusiuose su prekyba žmonėmis, vaidino I.Tūnas ir A.Eisakas. Jie siekė perimti J.Jurjevo pornografijos „verslą“, tačiau norėjo jį pakelti į aukštesnį ir pelningesnį lygmenį. Tam jie palaikė ryšius su užsienio klientais, taip pat turtingais mokiais Latvijos gyventojais – verslininkais ir pareigūnais. I.Tūnas savo veiklos priedangai sėkmingai naudojo ŠMM patalpas, o A. Eisakas užmezgė plačias pažintis politiniuose, verslo, valstybės ir savivaldybių vadovybės sluoksniuose“, – rašoma komisijos išvadose.

Prieš dešimtmetį kaimyninės šalies Generalinė prokuratūra, kaip šiuo metu analogiška Lietuvos institucija, demonstruojanti ypatingą atjautą pedofilijos byloje įtariamuoju įvardytam A. Ūsui bei Kaune nužudytam teisėjui Jonui Furmanavičiui, taip pat ėmėsi įtariamųjų balinimo. Latvijos generalinis prokuroras rekordiškai greitai parlamentinei komisijai atsiuntė atsakymą, kad A.Eisakas – „visiškai švarus“, o jo „šmeižikai“ ne tik juodina dorą verslininką, bet ir kelia skausmą šio žmonai bei vaikams.

Beje, su LŽ kalbėję Latvijos žurnalistai pasakojo A. Eisaką įsidėmėję dar ir dėl to, kad meilę žmonai bei savo vaikams jis demonstravo ypač pabrėžtinai. Ant šio verslininko darbo stalo matomiausioje vietoje puikuodavosi jo šeimos nuotrauka, tik jos fasadinė dalis būdavo atgręžta ne į mylintį vyrą ir tėvą, bet į kabineto duris – kad ją pamatytų kiekvienas lankytojas. Panašiai dabar įtariamasis pedofilas A. Ūsas prokurorų režisuojamose televizijos laidose visai Lietuvai demonstruoja savo karštą meilę panelei Laimutei Stankūnaitei.

Tik Latvijos Saeimos komisijai tarpinėje ataskaitoje paviešinus informaciją apie minimus verslininkus Generalinė prokuratūra nurodė juos sulaikyti. Tačiau iki tol A. Eisakas net kelis kartus buvo išvykęs į užsienio valstybes. O prieš pat jo sulaikymą „Missis Latvija“ biure kelias paras vyko darbas – kontoros tarnautojai ir net jų giminaičiai naikino įkalčius.

Į dienos šviesą

2000 metų vasario 17 dieną Saeimos plenariniame posėdyje nuskambėjo parlamentinės komisijos pirmininko J.Adamsono informacija apie surinktus įrodymus, kad tarptautine tampančioje pedofilijos byloje iš tiesų figūruoja ir aukštų pareigūnų pavardės.

„Komisija disponuoja tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, kuriuose daugybę kartų kaip galimi nepilnamečių seksualinių paslaugų gavėjai ar minėtų paslaugų tinklo veiklos bendrininkai yra minimi šių viešųjų ir privačių institucijų pareigūnai: ministras pirmininkas Andris Škėlė, teisingumo ministras (1994-1999 metais vadovavęs Užsienio reikalų ministerijai – red.) Valdis Birkavas, Valstybės pajamų tarnybos generalinis direktorius Andrejus Sončikas, „Latvijos pašto“ generalinis direktorius Aivaras Droiskis, Rygos klasikinės gimnazijos direktorius Romanas Alijevas“, – pranešė J.Adamsonas.

Kaip reikšmingas sutapimas parlamentarams buvo paminėti ir tuo metu vykę intensyvūs telefoniniai pokalbiai tarp generalinio prokuroro J.Skrastinio ir premjero A. Škėlės, taip pat teisingumo ministro V. Birkavo ilgalaikiai susitikimai su generaliniu prokuroru.

Atsakomosios reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Tą pačią dieną Generalinė prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą dėl J. Adamsono viešų pareiškimų. Be kita ko, šiam politikui, sovietmečiu buvusiam povandeninio laivo kapitonu, buvo prikišti, bet neįrodyti, ryšiai su sovietiniu KGB. Atidesni skaitytojai prisimins, kad tokį patį kaltinimą jau Lietuvos saugumiečiai bandė mesti parlamentiniam VSD veiklos tyrimui po pulkininko Vytauto Pociūno žūties vadovavusiam Algimantui Matulevičiui – taip pat nesėkmingai.

Neapsikęsdami spaudimo, po daugkartinių reikalavimų Latvijos Saeimos nariai 2000-ųjų vasario 28 dieną disponuojamą informaciją perdavė šalies Konstitucijos apsaugos biurui (KAB, Latvijos saugumas).

Jo parengtos išvados buvo paskelbtos slaptomis, tačiau jas visuomenei paviešino ne kas kitas, o premjeras A. Škėlė.

„KAB pripažįsta, kad komisijos veikla laikoma vienašališka ir tendencinga“, – pasidžiaugė Latvijos vyriausybės vadovas.

Visa parlamentinės komisijos medžiaga, perduota KAB, buvo persiųsta Generalinei prokuratūrai. Ši informaciją pridėjo ne prie pedofilijos tyrimo, bet prie J. Adamsonui iškeltos bylos dėl garbės ir orumo įžeidimo.

Parlamentinės komisijos nariai neslėpė nuostabos. „Generalinė prokuratūra, taip pat ir KAB, daugybę kartų reikalavo pateikti komisijos surinktą medžiagą ir atskleisti informacijos šaltinius. Komisija Generalinės prokuratūros veiksmuose įžvelgia tendenciją pažeisti Konstituciją ir užsiimti ne nepilnamečių seksualinių išnaudotojų išsiaiškinimu bei patraukimu baudžiamojon atsakomybėn, bet atskirų Vyriausybės narių nepagrįstu gynimu“, – savo ataskaitoje rašė Latvijos parlamentarai. Jie buvo pjudomi ir trypiami, kaip mūsų Seimas VSD skandalo tyrimo metu, kai prieš jį susivienijo prezidentas Valdas Adamkus, VSD, Generalinė prokuratūra, Egidijaus Kūrio Konstitucinis Teismas ir „valstybininkų“ žiniasklaida.

Latvijos parlamento komisija nustatė, kad KGB verbuodavo agentus, pasitelkdamas bet kurioje visuomenėje kompromituojamais pripažįstamus homoseksualius santykius dokumentuojančius įrodymus. Šį „seksualiai orientuotų“ KGB agentų tinklą perėmė Latvijos ir Lietuvos saugumas.

Herojus – lietuvių paslaugoms

2000-aisiais Latvijoje vykdytas parlamentinis pedofilijos tyrimas, nepaisant didžiulio tarptautinio skandalo, baigėsi tik eilinių iškrypėlių tinklo narių ir „karininkų“ teismais. Parlamentinės komisijos pedofilų tinklo nariais įvardytų premjero Andrio Škėlės ir ministro Valdžio Birkavo teisingumo ranka nepalietė.

Tiesa, tuo metu A. Škėlės vadovauta vyriausybė atsistatydino, o pats politikas, vadinamas vienu turtingiausių Latvijos žmonių, po kelerių metų apskritai pasitraukė iš aktyvios veiklos, likdamas tik paties įkurtos Liaudies partijos paprastu nariu. Tačiau praėjusių metų pabaigoje A. Škėlė grįžo į partijos vadovo postą, o Latvijos spauda ūžia nuo svarstymų, kad artimiausiu metu jis gali pabandyti vėl perimti vyriausybės vairą.

Pedofilijos tinklo organizatoriais vadinami Jurijus Jurjevas, Ainaras Eisakas bei Ingus Tūnas buvo nuteisti vos keleriems metams kalėjimo pareigūnams skirtoje įstaigoje. Jų įžymių ir galingų klientų pavardės į viešumą taip ir neiškilo.

J. Jurjevas, šiuo metu įsikūręs Rusijoje, filmuoja Europos rinkai skirtus pornografinius filmus. A. Eisakas, taip pat įsikūręs toje valstybėje, dirba viešųjų ryšių srityje. Rusijos žiniasklaidai jis mielai pozuoja kartu su žymiu šalies disidentu Konstantinu Borovojumi.

Arčiausiai buvusio verslo išlieka I.Tūnas. Penkerius metus praleidęs už grotų, jis išvyko į pedofilų rojumi vadinamą Tailandą ir čia su partneriu įsteigė turizmo agentūrą „Emanja travel“.

Ši agentūra, skirta JAV, Vengrijos, Rusijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos klientams, žada „neišdildomus įspūdžius“. Beje, susisiekti su jos atstovais galima tik elektroniniu paštu – taip, matyt, lengviau atsirinkti klientus.

Maža to – Lietuvos rinkai skirtame tinklalapyje „Emanja travel“ pristatoma kaip Tailando ir Lenkijos bendra įmonė, vadovaujama generalinio direktoriaus Jaceko Parucho. Tačiau latviškos versijos tituliniame puslapyje įdėta paties I. Tūno, kviečiančio pasinaudoti jo siūlomomis paslaugomis, nuotrauka.

Kalbama, kad „netradicinių pomėgių“ turintys turtingi žmonės iš Lietuvos gerai žino „Emanja travel“ kontaktus. Ar I. Tūno siūlomomis paslaugomis galėjo pasinaudoti Andrius Ūsas ir Jonas Furmanavičius, kaip teigiama, mėgę bendras keliones į egzotiškąjį Tailandą, galėtų atsakyti Lietuvos prokurorai. Siūlymus tuo pasidomėti jau ne kartą išsakė Drąsiaus Kedžio dukrele besirūpinantys teisininkai Neringa ir Aidas Venckai. Kol kas prokuratūra atsako tyla – jos A.Ūso ir J.Furmanavičiaus atostogų pomėgiai nesudomino.

Tikslas – užverbuoti

Kodėl, tiriant pedofilijos skandalus, Latvijos, o dabar ir Lietuvos Generalinė prokuratūra bei saugumas užima tokią keistą poziciją? Kalbėdamas su LŽ Janis Adamsonas pasiūlė atkreipti dėmesį į kai kuriuos tyrimo momentus – pirmiausia, į jau minėtus parlamentinės komisijos fiksuotus duomenis, kad Latvijos specialiosios tarnybos verbavo žmones, turinčius polinkį „netradiciniam“ seksui, ir manipuliavo jais. Mat pagal sovietinį baudžiamąjį kodeksą homoseksualizmas buvo laikomas nusikaltimu. Dėsninga, kad Lietuvos Valstybės saugumo departamente (VSD) parlamentinio tyrimo metu į klausimą, kas sieja „valstybininkų“ klaną, užvaldžiusį VSD ir valstybę, vienas liudininkas atsakęs: „Kagėbizmas ir homoseksualizmas.“ Tai pats trumpiausias „valstybininkų“ apibrėžimas, primenantis legendinį „Kembridžo penketuką“.

Kaip rašoma Latvijos parlamentinės komisijos išvadose, buvo nustatyta, kad beveik visi baudžiamojoje byloje atsakomybėn patraukti asmenys – J. Jurjevas, A. Eisakas, I. Tūnas – iki 1990 metų sovietinio Latvijos Valstybės saugumo komiteto (KGB) buvo užverbuoti agentais. „Atitinkamai seksualiai orientuoti“ KGB agentai buvo naudojami užmegzti ryšius su atitinkamos seksualinės orientacijos asmenimis bei įtraukti juos į latvišką KGB tinklą.

„Komisija turi pagrindą daryti išvadą, kad artėjant Latvijos nepriklausomybės paskelbimui KGB iš esmės pertvarkė agentų verbavimo metodus. Verbavimas remiantis lojalumu sovietinei valdžiai buvo pakeistas į agentų verbavimą, naudojant bet kokioje visuomeninėje santvarkoje kompromituojančiais pripažįstamus homoseksualius santykius dokumentuojančius įrodymus“, – rašoma komisijos išvadoje.

Ten pat fiksuota, kad įtariamieji KGB agentų įgūdžius naudojo po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo, juos paversdami labai pelningu verslu – nugirdydami jaunuolius, su jais prievarta užmegzdami homoseksualius lytinius santykius, visa tai dokumentuodami ir panaudodami gautas fotografijas jaunuoliams verbuoti sekso verslui.

„Kompetentingos organizacijos privalo išsiaiškinti, kaip veikia šis buvusių KGB agentų tinklas, verbuojant sekso modelius ir užsiimant žmonių prekyba, siūlant šio asmens seksualines paslaugas vartotojams – mokiems aukščiausiojo sluoksnio žymiems asmenims, ir kaip tai galėjo paveikti ir veikia mūsų šalies saugumą“, – siūlė Latvijos parlamentarai.

Šį „seksualiai orientuotų“ KGB agentų tinklą perėmė nepriklausomybę atgavusių Latvijos ir Lietuvos saugumo tarnybos.

Fazanynas – „valstybininkų“ gūžta

Kaip panašūs veiksmai gali paveikti krašto saugumą, galėtų atskleisti Lietuvos VSD veiklą 2006-2007 metais tyrusio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) gauta informacija. Kaip teigiama, parlamentarams teko išgirsti apie tai, kaip dar 2002 metais aukščiausi tuomečiai VSD vadovai sužlugdė operaciją kodiniu pavadinimu „Apaštalai“.

Operacijos „Apaštalai“ metu Vilniaus saugumiečiai rengėsi patikrinti, kaip dirba VSD Klaipėdos apygardos skyrius, nes jo vadai esą užsiiminėjo įvairia neteisėta veikla – palaikė ryšius su Rusijos ir Baltarusijos specialiųjų tarnybų darbuotojais, švaistė operatyvinei veiklai skirtas lėšas, perdavinėjo operatyvinę informaciją privačių bendrovių vadovams ir kt.

Tačiau vos pradėtą operaciją, anot liudininkų, asmeniškai nutraukė tuometis VSD generalinis direktorius Mečys Laurinkus (prieš kurį laiką jį, kaip praradusį pasitikėjimą, prezidentė Dalia Grybauskaitė atšaukė iš Lietuvos ambasadoriaus Gruzijoje posto – red.). Tai esą buvo padaryta dėl to, kad saugumo Klaipėdos apygardos skyriaus „galvos“ organizuodavo sostinės VSD generolams ir pulkininkams pobūvius pajūryje garsaus Klaipėdos verslininko viloje.

Pajūrio viloje, dėl joje auginamų paukščių pramintoje „fazanynu“, kaip teigiama, vykdavo audringos puotos, kuriose įtakingus Klaipėdos verslininkus, aukštus Vilniaus politikus bei pareigūnus, o kartais ir jų svečius iš užsienio, liudininkų teigimu, aptarnaudavo ne tik iš Kaliningrado srities (Rusija) atvežamos prostitutės, bet ir nepilnamečiai vaikinai. Kalbama, kad šiose puotose dalyvavo ne tik VSD šefas bei kai kurie jo pavaduotojai, garsūs netradicine orientacija, bet ir prezidento Valdo Adamkaus pirmosios kadencijos keli patarėjai, kiti „valstybininkai“.

Viešumoje ne kartą minėta informacija, kad „valstybininkų“ puotų „fazanyne“ vaizdus užfiksavo ne tik VSD Klaipėdos apygardos vadukai, pasinaudoję ja gelbėdami savo kailį, bet ir kaimynės Rusijos specialiosios tarnybos, taip įgijusios dar vieną šantažo įrankį savo interesams mūsų krašte tenkinti.

Beje, būtent tuo metu kai kurie V.Adamkaus patarėjai Liepojoje įsigijo tame pačiame name butus. Vienas jų Arminas Abromavičius šiuo metu užima ypač atsakingas pareigas – yra Konstitucinio Teismo (KT) teisėjas. Savaitiniame žurnale „Ekstra“ A. Abromavičiaus butas Liepojoje buvo pašaipiai pavadintas „seksodromu“.

Per V.Adamkaus aplinką Latvijos pedofilijos skandale figūravusiems politikams buvo atverti keliai į tarptautinius renginius, pavyzdžiui, į Vilniuje 2002-ųjų lapkritį vykusią tarptautinę konferenciją „Kuriant platesnę Europą“. Renginyje, globotame prezidento V. Adamkaus, pranešimą skaitė ir buvęs Latvijos užsienio reikalų ir teisingumo ministras Valdis Birkavas, vienas Latvijos pedofilijos skandalo herojų.

Pavardės – raktas į laisvę?

Prieš dešimtmetį su pedofilijos aštuonkoju kovoję Latvijos policininkai ir parlamentarai gerai suvokė, kaip veikia iškrypusi sistema bei kokią įtaką jai turi „seksualinius agentus“ verbuojančios saugumo struktūros.

Kaip pavyzdį Latvijos tyrėjai nurodė faktą, kad vienas iš skandalo herojų J.Jurjevas, per kurio įkurtą „Logos centrą“ aukštiems pareigūnams – pedofilams buvo tiekiami vaikai, ne kartą buvo minimas baudžiamosiose bylose, bet visą laiką pripažįstamas nepakaltinamu.

Tokiu atveju sunku neįžvelgti sąsajų su LŽ jau minėtu Lietuvos prokurorų ir teisėjų „numylėtiniu“, šešis kartus teistu pedofilu Leonidu Gotlibu. Šis vyras, kaip teigiama, dirbęs sovietinėse milicijos struktūrose, ir tada, ir po Nepriklausomybės paskelbimo naudojosi išskirtinėmis malonėmis. Nepaisant jį gaudžiusių policininkų nuostabos, pedofilui-recidyvistui būdavo skiriamos išskirtinai švelnios bausmės, pritaikoma amnestija, o teisėjai net grąžindavo pornografinę medžiagą su išnaudojamais vaikais, kuria jis, išėjęs į laisvę, galėjo šantažuoti savo aukas ir klientūrą.

Kaip teigiama, išradingas pedofilas kaupė duomenis (jo užrašai, regis, į teisėsaugininkų rankas nepateko) ne tik apie išnaudojamus vaikus, bet ir apie jais pasinaudojusius klientus, tarp kurių buvo ir šiuo metu labai įtakingų asmenų, susijusių tiek su politikos, tiek su teisėsaugos struktūromis.

Šiuo atveju sunku nepatikėti dar vieno Latvijos parlamentaro, dirbusio su „pedofilgeito“ medžiaga, Andrejaus Klementjevo pranašyste:

„Mes neišardėme sistemos. Jeigu pedofilijos aštuonkojo čiuptuvai nebus nukirsti, po 2-3 metų jis taps kur kas galingesnis nei struktūra, kurią kūrė A. Eisakas. Nes jie suprato savo klaidas, tad dabar pradės įrašinėti kompromituojančią medžiagą ir demonstruoti ją reikalingam žmogui, kuris po to apskritai niekaip pasitraukti negalės. Pareigūnams teks taip kovoti už savo šantažistą, kad neatmetu galimybės, jog bus ir užsakomųjų žmogžudysčių.“

Aštuonkojis auga

Žmogžudysčių, susijusių su pedofilija, sulaukėme katalikiškoje Lietuvoje. Ilgus metus tvinkęs pedofilijos pūlinys sprogo būtent po praėjusį spalį Kaune nuskambėjusių mirtinų šūvių, nukreiptų į D.Kedžio dukrelės prievartavimo byloje minimą teisėją J.Furmanavičių ir mažylės motinos seserį Violetą Naruševičienę. Iki tol problema buvo maskuojama nesirenkant priemonių, kol klanas, apie kurio egzistavimą lyg pagal susitarimą nekalbėta, išaugo į galingą aštuonkojį, apraizgiusį valstybę.

Kaip rašė LŽ, Lietuvos teisėsaugininkai dar prieš dešimtmetį, gavę tarptautinio masto pedofilijos bylą tyrusių Latvijos kolegų informaciją, turėjo galimybę likviduoti besiformuojančią struktūrą. Tačiau, regis, jau tada iškrypėlių tinklo įtaka prokuratūrai, teismams ir politikams buvo įgavusi platų ir rimtą mastą.

Iš laiko perspektyvos žvelgiant, vargu ar galima sutapimais vadinti faktus, kad itin švelnų nuosprendį pedofilui-recidyvistui, iki šiol galbūt disponuojančiam vaizdo įrašais ir užrašų knygele su itin aukštų veikėjų pavardėmis, priiminėjo dabartinio generalinio prokuroro Algimanto Valantino vadovaujamas teismas, dabar bylą pavertęs slapta. Kad net dviejose su „Atsigręžk į vaikus“ globos namų auklėtinių išnaudojimu susijusiose bylose sprendimai, iš esmės ginantys iškrypėlius, priklausė iš principo nuo vieno asmens: teisėjo Vlado Nikitino, vėliau jautusio ypatingą valdžios malonę.

Slaptumas bei atlaidumas ir dabar galioja iškrypėliškus žaidimus pamėgusių „didelių dėdžių“ bylose. Tos pačios kategorijos netaikomos tik raudantiems bejėgiams Lietuvos vaikams.