Šios autorės seksualinio prabudimo istorija ir tas momentas, kai lovoje ji patyrė tokį patį malonumą, kaip ir vyras, gali įkvėpti ir jus iš savo seksualinio gyvenimo reikalauti kur kas daugiau.

Pasitikėjimo savimi lovoje įgavau gerokai vėluodama į vakarėlį. Kai būdama 18 metų, apatiniame bendrabučio kambario lovos aukšte su savo vaikinu iš koledžo praradau nekaltybę, mano pirma mintis buvo „Ar tai viskas?“. Žinau, kad nesu nei pirma, nei paskutinė, kuriai po pirmųjų seksualinių santykių iškilo toks klausimas, svetainėje shape.com rašo Amanda Chatel.

Kai mano koledžo draugės svaigdavo dėl puikaus sekso ir girdavosi orgazmais, kuriuos patirdavo kiekvieną kartą (nors aš iki šiol tuo abejoju), aš kalbėdavau lygiai taip pat. Johnas taip pat lovoje toks nuostabus! Jei kažkas būtų paklausęs, kodėl, kaip ir kuo jis yra toks puikus lovoje, būčiau nesugebėjusi atsakyti. Tuo metu nežinojau, kas yra nuostabu, o kas – ne. Viskas, ką žinojau, buvo tai, kad mano vaikinas įsliuogia pas mane į lovą, įkiša ir po kelių papumpavimų užbaigia, o aš lieku mąstyti apie kitus dalykus, kuriuos galėjau nuveikti ir patirti kur kas daugiau jaudulio.

Nors mano mama yra katalikė, sekso tema mūsų šeimoje niekada nebuvo tabu. Po velnių, užaugusi tapau rašytoja apie seksą, dirbanti pilnu etatu! Tačiau šią karjerą pradėjau tik sulaukusi 30 metų, o visą trečią savo gyvenimo dešimtmetį praleidau manydama, kad mano seksualinis gyvenimas yra nepriekaištingas, nors buvo priešingai.

Žinoma, buvo pora vaikinų ir gerbėjų, kurie domėjosi, ar aš tikrai patiriu malonumą, bet dažniausiai mano „aaach“ ir „oooch“ būdavo skirti tik draminiam efektui sustiprinti. Jei norėdavau patirti tikrą „ach“, turėdavau imtis darbo pati.

Man niekada nekilo mintis pasakyti savo partneriui, ko aš norėčiau. Man net niekada nešovė į galvą savo vaikinui paaiškinti, kad mano klitoris yra už kelių centimetrų į šiaurę, ir kad tas drėgnas plekšnojimas per mano vulvą man nieko nereiškia. Manęs niekas nemokė, kad iš tikrųjų reikėtų paprašyti šių dalykų, jei noriu juos gauti.

Per lytinį švietimą apie tai nekalbama, filmuose to irgi nerodo. Nors mano mama buvo pasisodinusi mane ir mano seserį, kad paaiškintų, kas yra seksas, ji niekada neužsiminė, kad trokšdama malonaus sekso, privalau balsu išreikšti savo pageidavimus. Nuoširdžiai sakau, kaip ir dauguma su lytimi susijusių dalykų šiame gyvenime, seksas man pasirodė nesąžiningas.

Atvirai kalbėti pradėjau tik tuomet, kai sutikau partnerį, kuris norėjo, kad jam atskleisčiau, ko aš trokštu lovoje. Nors man buvo sunku parinkti žodžius – visuomet jausdavausi taip, tarsi tampu parodos eksponatu ar atveriu save kritikai – šiaip ne taip persilaužiau ir pasakiau. Vėliau sakydavau jam tai kiekvieną kartą. Supratau, kad vyrai negali skaityti minčių (bingo!) ir, kadangi jų anatomija kitokia, nereikėtų tikėtis, kad be papildomų užuominų jie žinos, kas vyksta moters kūne.

Žinoma, yra vyrų, kurie puikiai išmano moters anatomiją ir žino, kaip ją patenkinti, tačiau tokių vyrų yra labai mažai. Dauguma vyrų, kad išmoktų patenkinti moterį, žiūri pornografinius vaizdo įrašus, nors tai yra paskutinė sritis, kur reikėtų semtis žinių apie seksą, vienodai malonų abiem partneriams. Galiausiai supratau, kur slypi esmė: lygybėje. Moterys turi kovoti už lygybę ne tik visose socialinio gyvenimo sferose, bet ir lovoje. Būtent šis nušvitimo momentas viską pakeitė.

Nors aš niekada nebuvau visiškai patenkinta savo figūra, viskas pradėjo keistis, kai suvokiau, kad seksualinis pasitikėjimas savimi susijęs ne tiek su mano kūnu, kiek su minčių procesu. Daugiau nesėdau į galinę savo seksualinio gyvenimo sėdynę. Lioviausi vaidinusi aikčiojimus ir pagaliau ėmiausi iniciatyvos, kai tai būdavo būtina.

Jei negalėjau panaikinti atlyginimų skirtumo tarp lyčių, tai bent jau buvau pasiryžusi panaikinti orgazmų skirtumą savo seksualiniame gyvenime.

Iš pradžių tai nebuvo lengva. Turbūt mažai kam būtų lengva pasakyti, jog tu nori kažko skirtinga, negu daro tavo partneris, ar, galbūt, jis tai daro „ne taip“. (Vyrai tikrai gali labai klysti, mėgindami aptikti kai kurias moterų anatomijos dalis. Jei turėtume bent keletą dienų, galėčiau papasakoti daugybę istorijų.) Nors žinojau, kad aš rizikuoju, turėjau taip elgtis.

Kai kuriems vyrams (iš tikrųjų tai daugeliui) reikia parodyti veiksmų kryptį. Pamačiau, kad devyniais atvejais iš dešimties vyrai – tiek partneriai vienai nakčiai, tiek vaikinai, su kuriais susitikinėjau ilgiau – reaguodavo palankiai ir išgirsdavo, ką jiems sakau. Tie vyrai, kurie neišgirsdavo – ir manydavo esantys lovoje savotiški Don Žuanai, kuriems nereikia pamokymų – man tiesiog netikdavo.

Nuostabiam seksui reikia sveiko, nieko nekritikuojančio dialogo, o ne partnerio, kuris po draugiškų patarimų visiškai užsisklęstų. Pastebėjau, kad tokios paprastos pastabos kaip „šiek tiek dešiniau“, „šiek tiek lėčiau“ ar „šiek tiek stipriau“ atlikdavo savotiško tramplino funkciją ir suteikdavo pradžią pokalbiui, kuriame tiek aš, tiek mano partneris galėdavome mokytis vienas iš kito.

Dabar, kiekvieną kartą kai myliuosi, reikalauju, kad pasiekčiau orgazmą. Ar tai reikštų, kad lygybės vardan turiu pasitelkti sekso žaisliuką, ar smulkiai išaiškinti partneriui savo anatomiją, jis niekada nebebūna vienintelis, patyręs palaimos viršūnę. Taip, kaip moteris ir kaip rašytoja sekso temomis žinau, kad orgazmas ne visuomet privalo būti galutinis tikslas, kad tai yra kelionė ir kad egzistuoja daug kitų svarbių dalykų, skatinančių mėgautis seksu. Tačiau kalbant tik apie orgazmą, mes jį pasiekiame abu arba nė vienas iš mūsų. Teisybė yra teisybė, ir lygybė yra svarbiausia.

Patiko? Pasidalink su draugais 🙂